Skip to content

Spektaklio tema: „Ko vertas žmogus?“

Lina RAGINYTĖ

Aš esu žmogus. Jūs – taip pat. Ir jūs, ir aš manome, kad esme kažko verti. Deja, nei aš, nei jūs iš tikrųjų niekam nerūpime. Netikite? Pabandykite skęsti, nualpti bažnyčioje ar dėl nepakeliamų kančių išeiti iš gyvenimo. 

I veiksmas. Pajūris

Alinantys karščiai. Net pajūryje karšta. Jūra vilioja atsigaivinti… Net aukštaičiai, nuskuodę ieškoti palaimos arčiau bangų šokiu sielas gydančios Baltijos. O kodėl ne? Paplūdimys pilnas žmonių. Visi apsitaisę, pasidažę, naujais drabužėliais pasidabinę – tokie pasitikintys ir gražūs patys sau prieš veidrodį. Įsijunkite bet kokią TV, pavartykite bet kokį žurnalą… Visos už garsių šalies ponų interviu rėks reklamos, kad nepadoru išeiti nepasipuošus, be manikiūro, pedikiūro ir su praėjusio sezono bikini ar glaudėmis. Jei taip, tai taip… Štai tokiu būdu mūsų tautiečiai, rūpindamiesi esą dėl kitų, prieš kuriuos nepadoru išeiti bet kaip ir bet kokiam, mėto pinigus grožio procedūroms ir skudurams, įtikinėdami save, kad itin prasmingai ir laimingai  gyvena.

O tuo metu sausakimšame paplūdimyje su šeima poilsiavęs pakankamai jaunas, iš pažiūros stiprus vyras (kaip paaiškėjo paskui, tesulaukęs 50-ies), kaip ir daugelis kitų sumąstė pūkštelėti į vandenį… 

Gelbėtojų bokštelyje tuo metu nebuvo. Nė vienas iš didžiulio būrio poilsiaujančių vyrų net nebandė gelbėti pradėjusio skęsti vyro. Visi laukė… Ilgai laukti nereikėjo… Vienu žmogumi Lietuvoje mažiau, o vietoj jo šeimoje apsigyvenimo Didysis Liūdesys… 

II veiksmas. Bažnyčia. Ignalinos r. 

Tebesitęsia alinantys karščiai. Bažnyčioje atsigaivinti taip pat niekam nepavyksta. Didžiulėje išsipusčiusių, Dievą mylinčių ir kasdien už žmoniją besimeldžiančių žmonių minioje nualpsta žmogus. Visi stovi kaip stovėję. Šalia nualpusio vyro stovėję du giminaičiai stengiasi jam padėti. Vienas laiko pakeltas kojas, kitas praplėšęs marškinių sagas vėduoja nosinaitę virš veido. Niekas net ženklais neparodė kunigui, kas atsitiko, todėl šv. Mišios buvo tęsiamos toliau. Netrukus atvyko greitoji pagalba ir išgabeno žmogų į Švenčionių ligoninę. Nežinau, ar šis žmogus šiandien gyvas. Gal jam sutriko kraujotaka, o gal kas dar rimčiau…

Tądien bažnyčioje buvau „ant kuorų“ (balkone prie choristų). Iš galvos neišėjo mintis apie matytą reginį… Lipau žemyn lyg suakmenėjus… 

Būdama viršuje pastebėjau daug metų pažįstamą moterį visiškai juodais drabužiais. Vijau mintį į šalį, bet žinojau, kad tai – beprasmiška… Nulipus žemyn, sutikau būtent ją akis į akį. Paėmė už rankos ir tepasakė… kaip gerai, kad sutikau tave, ruošiausi pas tave… Ėjome per bažnyčią susikibę rankomis ir jaučiau artėjant skaudų pokalbį. Žinojau, kad sunkia ir nepagydoma liga sirgo sūnus, bet net baisiausiam sapne nebūčiau pagalvojus apie ką kalbėsime. 

III veiksmas. Švenčionių r. ligoninė

Namuose šviesaus proto, inteligentiška, bet  jau garbaus amžiaus moteris slaugo sūnų. Po ilgų gydymo seansų Vilniaus, Ignalinos ligoninėse, vyras paprašė, kad mama jį parsivežtų į namus. Kadangi dėl ligos ji negalėjo kalbėti, jiedu susirašinėjo sąsiuviniuose. Prirašyti net du sąsiuviniai. Tarp tų sunkiai įskaitomų žodžių, šaukte šaukia sakinys: „Mama, padėk man numirti…“. Nežinau, ar dar ką baisiau gali perskaityti motina, dovanojusi vaikui gyvybę… Matyti kančiose besikamuojantį mylimą žmogų ir negalėti net palengvinti jam tų kančių yra taip pat labai baisu… Deja, mes privalome išgyventi ir tai… 

Lyg to dar būtų negana, motinai suduodamas triuškinantis smūgis…

Po ilgų mėnesių slaugymo, sūnui vėl patekus į ligoninę dėl pablogėjusios būklės, atsitinka kai kas šiurpaus. Po nepertraukiamo budėjimo, moteriai susikaupė reikalų ir ji išvyko į namus Ignalinos r. Reikėjo grąžinti pasiskolintą neįgaliojo vežimėlį. Užsukusi į seniūniją pasitarti dėl transporto, buvo užkalbinta bibliotekoje susirinkusių moterų. Na, juk žinome, kad seniūnija, kultūra, biblioteka ir visi darbuotojai miesteliuose – lyg viena šeima. Be to, neturėdamas savo transporto, tokiais atvejais be seniūnijos pagalbos – nė pro kur. Ir būtent tada moterį užklupo žinia, kuri buvo apskriejusi kone du rajonus, bet nepasiekusi Motinos. 

Netrukus Švenčionių r. laikraštyje „Švenčionių kraštas“ pasirodė Irenos Pauliukevičienės straipsnis (nors jame yra šiokių tokių netikslumų, bet svarbiausio fakto jie nekeičia):

„Birželio 17 d., apie 22 val., Švenčionių rajono ligoninėje pro langą iš ketvirto aukšto iškrito ir žuvo ligonis. Jo motinai apie įvykusią tragediją niekas nepranešė. Su tokiu nežmonišku elgesiu susidūrė Ignalinos rajono gyventoja.

Kone kas dieną iš Ignalinos r. į Švenčionis lankyti sunkiai sergančio sūnaus važinėjusi senutė motina antradienį pasiliko namuose, kad bent kiek atgautų jėgas, kurias atima ir ištikusi nelaimė – sūnaus liga ir sunkiai įveikiamos kelionės viešuoju transportu iš Ignalinos r. į Švenčionis. Kadangi Ignalinoje nėra Chirurgijos skyriaus, onkologine liga sirgęs 56 metų vyrui dėl komplikacijų teko gulti į Švenčionių ligoninę. Senutė inteligentė popietę leido bibliotekoje, kur ir aplinka tauri, ir žmonės ją palaikė. Širdis nė nenujautė, kad sūnaus jau nebėra, ir dar tokiomis šiurpiomis aplinkybėmis. Nepakeliamas kančias nutraukė iššokęs pro langą iš 4 aukšto. 

Juodą žinią atnešė į biblioteką atskubėjusi viena kaimo gyventoja. Ji apie 16 val. žiūrėjo žinias ir pamatė bėgančioje eilutėje, kad Švenčionių rajono ligoninėje pro langą iškrito ir žuvo 56 metų vyras. Nerimo apimta moteris atskubėjo į biblioteką – labai jau viskas sutapo. Žuvusiojo motiną sukrėtusi žinia buvo tik košmaro pradžia. Ji paskambino į ligoninę. Medikai patvirtino, kad žuvo jos sūnus ir jau išvežtas į Vilnių, į morgą. Nuo sūnaus žūties praėjo beveik para, o motinai niekas nesiteikė pranešti! „Žuvusiojo spėriai atsikratė – išvežė kaip kokį benamį, nepranešę artimiesiems, negavę jų sutikimo, gerai kad dar nepalaidojo kaip neatpažinto“, – piktinosi artima šeimos draugė. Kadangi telefonu medikė nieko aiškaus nepasakė, dar apšaukė, ko čia jai moralizuoja, ji čia ne prie ko (klasikinė frazė!), buvo ne jos pamaina. Motina ir dar dvi moterys sėdo į automobilį ir nuvažiavo į Švenčionių ligoninę. Deja, ir vietoje į jų klausimus niekas nesiteikė atsakyti. Moterys norėjo sužinoti, kodėl niekas tiek laiko nepranešė motinai apie sūnaus žūtį, kas nusprendė nepranešęs artimiesiems išvežti žuvusiojo palaikus į Vilnių ir vėl gi nepranešė, kur ieškoti, kas konkrečiai vežė palaikus ir kokią turėjo teisę. Sutikit, istorija darosi panaši į lavono pagrobimą. Kas būtų buvę, jeigu kaimynė nepažiūrėjusi žinių ar nepastebėjusi informacijos bėgančioje eilutėje apie ligonio žūtį? Kiek dar laiko būtų vargšės senutės sūnaus palaikai gulėję kažkur morge? Kas gali paneigti, kad jį galėjo palaidoti kaip neatpažintą asmenį (tokius laidoja valstybės lėšomis, o savivaldybė dėl šių paslaugų sudariusi sutartį su tarybos narės J. Deveikienės laidojimo paslaugų įmone). Nors čia minima mama, žuvęs asmuo turi šeimą. Vilniuje gyvenantis sūnus tuoj pat puolė ieškoti tėvo palaikų morge, bet kol jį beveik po paros nuo žūties pasiekė žinia, jau buvo pasibaigęs morgo darbo laikas… 

Į Švenčionių ligoninę atvykusias moteris pasitiko tik žuvusiojo daiktų ryšulėlis ir daugiau negu keisti medikų atsakymai. Kodėl niekas tiek laiko nepranešė apie žmogaus mirtį ir panašu, kad net nesiruošė, moterys išgirdo stulbinamą atsakymą. Pranešti turėjo budėjęs rezidentas, kodėl jis to nepadarė, niekas nežino. Rezidento pavardė, sako, „labai sunki, tai jos niekas neprisimena“. Kas išvežė velionio palaikus į Vilnių, artimiesiems niekas taip ir neatsakė. 

Redakcija bandė padėti žmonėms, bet ir mums ne ką geriau sekėsi. Ligoninės direktorius Antanas Lašinskas į skambutį atsiliepė, bet nieko konkretaus taip ir nepasakė. Pasak jo, apie ligonio mirtį artimiesiems turi pranešti mirtį konstatavęs gydytojas. Mirtį konstatavo tasai rezidentas, anot kolegų, „sunkia pavarde“, bet direktorius negalėjo atsakyti, ar rezidentui bent pakanka patirties priimti tokį verdiktą. Pasak direktoriaus, žuvusiojo kūną į Vilnių išvežė policija, jų ir reikia teirautis, ligoninė čia ne prie ko (vėl ta pati frazė). Bet iš patirties daug kas žino, kad policija lavonų nevežioja (…).

Bažnyčios varpai jau paskambino už mirusiojo sielą, jis ilsisi ramybėje. Tik artimiesiems ramybės neduoda neatsakyti kausimai. Po laidotuvių galimai ir medikai dar sulauks klausimų. Na, o mes tikimės sulaukti atsakymo iš policijos, ar ji tikrai ėmėsi palaikų pervežimo ir be artimųjų žinios. Ligoninės direktorius sakė, kad visi klausimai – policijai.“

Štai jums trys 2019 m. birželio istorijos. Ir kas gali man pasakyti, kad mums rūpi žmogus, kad jis kažko vertas. Stovėti abejingam ir žiūrėti, kaip miršta žmogus, yra normalu? Ar du trys vyrai negalėtų padėti skęstančiam? Ar negalima parodyti žmogui dėmesio, sustabdyti šv. Mišių ir bent pasitraukti į šalį, leisti įeiti gaiviam orui į bažnyčią, kol įeis greitoji? Ar Dievas būtų supykęs, jei skirtume dėmesio ir pagarbiai elgtumėmės su ligos pakirstu žmogumi? O ligoninė? Kam rūpi skausmo ir netekties palaužta moteris, kai reikia „sausiems išbristi iš padėties“. Juk ne kasdien ligoninėje tragiškai žūsta žmogus…

O mes taip puošiamės, ruošiamės ir puikuojamės savimi net nesuprasdami, kad mūsų juk niekas nemato ir mes niekam nerūpime, nors aplink sukiojasi tūkstančiai žmonių. 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *