Skip to content

Moteris kovotoja mažame rajono miestelyje

Lina RAGINYTĖ

Turėti įžvalgą ir kartais ja pasinaudoti tikrai nėra blogai. Praėjusių Joninių išvakares praleidau Dūkšte. Nuvedė smalsumas. Knietėjo pamatyti, kas iš tikrųjų vyks skambiai išreklamuotoje šventėje. Juolab, kad toji diena vainikavo du naujus sprendimus. Vienas jų – pagaliau į darbą konkurso būdu priimtas laisvalaikio organizatorius, ant kurio pečių ir iškelta ši šventė. Antras – šventėse rajono tarybos sprendimu leista vartoti alkoholinius gėrimus. Sutikite, klausimas, iš anksto sukėlęs daug ginčų. Nesupratote, kodėl prabilau apie įžvalgas? Pati dėl savęs džiaugiuosi Dievo dovana pastebėti išskirtinius žmones (gerąja prasmes). Net tada, kai visi aplinkui gyvena išankstinėmis, bjauriomis nuostatomis. Žinoma, už tai susilaukiu piktų žodžių, pretenzijų, bet man tik norisi pasakyti: „Išauš diena ir iš gelmių išnirs tas, ką tikėjotės paskandinę amžiams. Kad galėtum iškilti, reikia pirmiausia panerti. Blogiausia, kas gali nutikti – visą gyvenimą plūduriuoti“.

Džiaugiasi tas, kas džiaugiasi paskutinis

Kai prieš keletą metų „Mūsų Ignalinos“ puslapiuose pasirodė straipsnis apie Dūkšte gyvenančią Jūratę Rudokienę, kuria jau tada didžiavausi kaip moterimi, Motina, sulaukiau skambučio iš rajono savivaldybės tarnautojos. Tada jos žodžiai pribloškė: „Kaip gali rašyti apie tokį probleminį žmogų, savivaldybėje ją labai blogai vertina, tokia ir anokia, prisišauksi sau bėdos…“. 

Jūratės šeimą iš tolo žinau jau 15 metų. Pirmą kartą pas juos lankiausi dar kai gyveno Kaniūkuose. Aš nesugebėjau pastebėti piktadarių žmonių toje šeimoje, kurie galėtų pakenkti visuomenei ir pan. Tiesa, potencialo labai išskirtinio taip pat tada nemačiau. Bet kai po ilgų metų, 2016-ais, netyčia Jūratę sutikau Dūkšte, nustebau jos pasikeitusiu gyvenimu. 

„Žmonės yra linkę kalbėti, apkalbėti, teisti, suvedžioti, o paskui mėgautis. Niekada į jokias kalbas nekreipiau dėmesio. Tai buvau pasakiusi ir šeimai…“, – apie gyvenimą pasakojo moteris. 

Kiek padarė ši moteris per kelerius metus, dažnas per gyvenimą neįveikia. Sėkmės paslaptis – vaikai. Jie jai tapo varikliu. Versli moteris sugebėjo pasirūpinti ne tik šeima, jos pajamomis, bet ir dūkštiečiams, jų vaikams padėjo užsidirbti duonai bei pasirengti mokyklai (apsirūpinti reikalingomis prekėmis). Negana to, ji įkūrė kitą, pastovų (ne sezoninį) verslą mažame miestelyje, o būdama geros širdies ir draugiška, netrukus tapo žmonių labai gerai vertinama. Jei kažkada Jūratė buvo padariusi klaidų (įdomu, kas gi jų nėra padaręs), tai ji jau šimteriopai spėjo jas išpirkti gerais darbais čia, žemėje. 

Nuostatos prieš trejus metus

Jūratė – šauni mama ir šaunus tėtis viename, tačiau ji juk ir moteris. Paklausta, kaip gyvena ir jaučiasi joje slypinti moteris, pašnekovė prigesta ir susigūžia. „Niekaip. Negalvoju apie tai, kad pagal prigimtį esu moteris. Man nėra kada galvoti apie visokius niekučius ir lepinimąsi, todėl aš net nežinau, ar jie man patinka, ar tinka. Aš žinau, kad man reikia daug dirbti. Mano lepinimasis nėra kažkoks išskirtinis – kartą per mėnesį su vaikais suplanuojam, kur norim nuvažiuoti: į koncertą, į spektaklį. Štai tokios mūsų visų pramogos.

Ir apie vyrus bei jų dėmesį nėra kada svajoti. Pažiūrėkim realiai. Aš per galvą verčiuosi, kad galėčiau išlaikyti vaikus, o kaip dar išlaikyti vyrą? Turtų juk neturiu. Be to, jau kartą girdėjau, kad aš esu Niekas. Gerai pagalvojus, tai aš ir esu Niekas. Visi juk žmogaus vertę skaičiuoja pinigais. Kai neturi pinigų, negali pretenduoti į vyro pagarbą, meilę, supratingumą – nes esi Niekas. Pažvelkime kitaip – tarkim, vyras finansiškai apsirūpinęs, tvirtai stovi ant kojų. Tačiau toks vyras niekada nekvaršins sau galvos dėl moters su vaikais. Kam jam šitokia našta. Jis susiras jauną, modelinę blondinę be vaikų, na, blogiausiu atveju, su katinu, kurio išlaikymui tiek daug nereikia, ir laimingai sau gyvens… “, – anuomet buvo įsitikinusi Jūratė.

Kas matė Jūratę šiandien, turbūt juoksis skaitydamas aną metą rašytas eilutes. Spinduliuojanti ir energija trykštanti moteris, nepalieka „bus kaip bus“, ji ima viską į savo rankas. Vaikai jau padeda mamai ir sukasi drauge nedideliame šeimos versle. Ar už tai reikia dėkoti vyrui ar Dievui, net nežinau. Turbūt visi kažkuo prisidėjo. 

Kultūrinis gyvenimas – Jūratės ir Dangutės rankose

Kai 2018 m. gruodį pamačiau Jūratę organizuojant renginius Dūkšte – tikrai nustebau. Niekaip nesupratau, kam jai to reikia? Jūratė tepasakė: „Dūkštui reikia mano pagalbos, aš turiu padėti, kol viskas stabilizuosis. O visa kita – bus kaip bus“. Laisvalaikio organizatorė Dangutė Urbonienė – meniškos sielos žmogus, puikiai kuria, vadovauja ansambliui, bet ji nesijaučia gimusi žmogumi-viesulu, kokiu reikia būti, norint sukelti ant kojų miestelį, suorganizuoti stiprų reginį. Todėl seniūnas į pagalbą pasikvietė Jūratę. Trise jie – puikiai vienas kitą papildantis tendemas. Ir užsikūrė katilas. Renginių Dūkšte – vienas  po kito, ir vienas už kitą geresni. Jūratės vaikai išjudino ir jaunimą. Šie tai pat įsitraukė visa galva. O ir kokybė! Sutapo, kad ir kun. Vytautas Pūkas atvyko į Dūkštą, tad visiems radus bendrą kalbą, Dūkštas šovė aukštyn. Ir tada, kaip tyčia, pasimaišė savivaldybių rinkimai. Pamačiusi sąrašuose Jūratę, nustebau, bet tai juk – žmogaus teisė rinktis. Dar labiau nustebau, kai iš ilgo ilgo sąrašo galo Jūratę rajono gyventojai išreitingavo iki pirmo dešimtuko. Nustebau ne todėl, kad ja pasitikėjo ir įvertino gyventojai, o todėl, kad supratau, jog žmonės iš tikrųjų pradėjo mąstyti ir vertinti patys, o ne aklai kalti už tai, kas jiems pakišta po nosimi. Kadangi Jūratė laisvalaikio organizatore dirbo tik „ant juoko“, nes sutartis su ja buvo sudaroma tik dviems mėnesiams ir vis pratęsiama, moteris jau buvo atsisakiusi šios idėjos. Taip nesiskaityti su žmogumi!

Kai vos prieš kelias savaites, kone Joninių išvakarėse, vyko konkursas laisvalaikio organizatorės darbo vietai užimti. Buvo du kandidatai. Turbūt jau nuskriejo po rajoną žinia, kaip Jūratė, įkalbėta vietos gyventojų, sutiko dalyvauti konkurse ir vietoj to, kad stengtųsi pataikauti vienai iš komisijos narių, visų rajono kultūros darbuotojų kuratorei Marijonai Lukaševičienei, išsakė visus keletą metų kauptus rajono kultūros darbuotojų skaudulius jai. Kultūros darbuotojams reikia laisvės kūrybai, idėjų ir palaikymo bei pasitikėjimo. Nuolatiniai tikrinimai, gąsdinimai ir užslėpta pašaipa morališkai žlugdo darbuotojus, kas atsiliepia ir jų darbo kokybei. Matyt, ir šįkart Dievulis Jūratės pusę palaikė, ji laimėjo šį konkursą. 

Lūkesčius pranokusi šventė

Ruoštis Joninių šventei Jūratė pradėjo su komanda dar būdama bedarbe. Ji tai darė visuomeniniais pagrindais paprašyta seniūno. Buvo surinkta jaunimo iniciatyvinė grupė ir visi sprendė, kokios jie nori šventės. Žmonių norai – įsakymas organizatoriams. Tad Joninių švente Dūkšte išties buvo stulbinanti. 

Nuo ryto paplūdimyje ūžė jaunimas sportinėse varžybose, paskui griaudėjo keturračių ir džipų šou, Dūkštą paskandinęs raudonoje migloje. Vėliau vyko VSAT Ignalinos rinktinės pasieniečių kinologų pasirodymai, atrakcionai ir žaidimai vaikams. Buvo įteikti pasai mažiesiems dūkštiečiams, sveikinti Jonai ir Janinos, o kur dar šventinė programa, koncertas, iki dangaus liepsnojantis laužas, nakties apgaubtame ežere vainikų mirgėjimas… viskas buvo taip magiška ir nepaprasta.

Buvo ir maisto bei alaus. Regis, prie stalų sėdėjo daugybė žmonių, ir alų, ir girą gurkšnojo visi, bet besispjaudančių ar besivoliojančių nepastebėjau. Vienas kitas praslinko įtartinas tipas, bet veidelis ir kvapas bylojo, kad jie neišsiblaivo jau ne vienerius metus ir šventėje parduodamas alus žalos jiems tikrai jokios nepadarė.

Šventėje, taip pat aplankęs Palūšę ir Ignaliną, dalyvavo ir meras Justas Rasikas su šeima. Pasveikinęs dūkštiečius ir pasidžiaugęs Dūkšto seniūnu bei vietos ansambliu, juokavo greitu laiku Ignalinoje organizuosiąs seniūnijų muzikantų varžytuves. Dūkštiečiai atsidėkodami už atvykimą ir drauge atvežtą gerą nuotaiką merui įteikė Joninių duonelės.

Žiūrėjau į džiūgaujančią minią ir buvo smagu. Vėliau tame pačiame feisbuke skaičiau žmonių atsiliepimus apie šventę. Ramu, kad ši šventė – tikrai ne dėl pliuso, kad žmonėms reikia susibūrimų ir kad žmonės sugeba įvertinti dėl jų dedamas pastangas.

O tai, anuomet visuomenei atstovavusiai tarnautojai, norisi pasakyti: „Miela ponia, ar bent sykį į pasaulį bandėte žvelgti ne savanaudiškumo užtemdytomis savo asmeninėmis, o harmonijos siekiančiomis žmonijos akimis?“.

Autorės nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje