Į redakciją užsukusi ignalinietė Vilė iškart perspėjo: „Aš nenoriu su niekuo pyktis, kažko niekinti ar net šmeižti… Aš tik noriu teisybės. Jei kažkas neskiria šmeižto nuo teisybės, tai čia jau ne mano rūpestis“. 

Moterį sujaudino straipsnis „Sveikata – turtas bet kokia kaina?“ (MI, Nr. 48) apie įvykius Ignalinos ligoninės Priėmimo skyriuje. Ji, pasirodo, buvusi straipsnyje aprašyto įvykio liudininke. „Skaičiau jūsų straipsnį ir kraujas virė. Kaip galima taip įžūliai meluoti? Sulaukėme tos dienos, kai einant pas medikus reikia vestis būrį liudininkų. Buvo laikas, kai aš slaugiau du garbaus amžiaus žmones (šeimą). Todėl man bent kartą per mėnesį tekdavo juos pačiai vežti į ligoninę ir greitąją kviesti. Visko buvo. Tad reikalų su ligonine tikrai turėjusi ir mus jau ten visi pažinojo. Niekada nebuvo jokių problemų. Ir dėmesio, ir pagalbos užteko visiems. Bet tai buvo prieš trejus metus. 

Tą šeštadienį, būtent po trejų metų pertraukos, vėl lankiausi Priėmimo skyriuje. Be jokių išankstinių nuostabų, netgi priešingai. Bet tai, ką radau, mane nustebino tikrai pačia blogiausia prasme. 

Priėmimo skyriuje, atlydėjus minėtą pacientę, kuri laikėsi už vežimėlio suriesta skausmų, pasitiko slaugytoja ir iškart pakvietė gydytoją. Nors ką aš dabar žinau. Gal ten buvo sanitarė ar valytoja. Mažytė moterytė languotu kostiumėliu, nei prisistatė, nei ką. Kur baltas gydytojo chalatas, kur kortelė su gydytojo pavarde? 

Ji pasivadino ligonę į kambarėlį ir jiedvi kalbėjosi. Gydytoja pasivadinusi moteris tik klausinėjo apie savijautą ir konstatavo, kad reikalinga echoskopija, o kadangi echoskopijos aparato nėra, tai reikia greitosios ir keliauti į Uteną. 

Savo telefonu paskambinau (galite išklotinėje žiūrėti) į greitąją. Trumpuoju numeriu skambinti neleido. Liepė skambinti per pagalbos centrą 112. Skambinant į greitąją dar reikalavo nesakyti, kad ligonis esąs Priėmimo skyriuje, nes… „mes juk jūsų neregistravome“. 

Mes jau judėjome link išėjimo laukti greitosios, kai į priėmimą užėjo jauni žmonės su vaikeliu. Vaiko lūpos ir burnytė buvo išberta. Net nepakvietusi jų užeiti, gydytoja pasakė, kad pediatro neturi ir liepė važiuoti į Švenčionis. 

Mums visiems einant į lauką, dar kartą man paskambino greitosios pagalbos medikė ir pasitikslino, kur gi mes esame. Ir tuo metu užėjo negalavusios moters vyras. Visame įvykių sraute jis iškart nesusiorientavo. Kodėl ligoniai vejami lauk? Viską jam paaiškinus, jis pasakė, kad nėra prasmės tokiu atveju vaikyti greitąją ir žmoną nuvešiąs pats. Paprašė, kad gydytoja duotų kokį išrašą ar siuntimą, kad juos priimtų Utena. O gydytoja pakartojo, kad ji nieko neregistravo ir jokių dokumentų nereikia. 

Sunegalavusią moterį kankino siaubingi skausmai, ji net sėdėti negalėjo. Vyras pasodinęs ją į priekį, atlenkė sėdynę, kad ji atsigultų. Tuo metu tai stebėjusi slaugytoja išbėgo į lauką, siūlydama suleisti bent „nošpos“. Ligonė atsisakė vaistų, kadangi ir taip jau buvo daug visokių vaistų nuo skausmo suvartojus. Ir jie išvažiavo, o aš likau. 

Žinote, man išties skaudu, kad žmonės nepripažįsta klaidų, bet stengiasi išsisukti iš padėties, bandydami apkvailinti kitus. Padarei klaidą – atsiprašyk ir viskas bus gerai. Negali pripažinti, klaidos ir atsiprašyti, nes bijai, kad karūna nuo galvos nukris? Jei taip elgsiesi, anksčiau ar vėliau ji pati nukris, o žmogus praras ir pasitikėjimą, ir pagarbą. 

Džiaugiamės pacientais iš Švenčionių. Taip, jie važiuoja čia dėl reabilitacijos paslaugų. Bet mes, ignaliniečiai, paslaugų dėl to laukiame iki 1,5 mėn. Mes džiaugiamės, kad turime ligoninę ir norėtume, kad būtinosios paslaugos būtų teikiamos, atsižvelgiant į žmogaus poreikius, o ne tik į valdžios paskaičiavimą“, – svarstė Vilė. 

Po straipsnio atsiliepė ir pati pacientė. Tai gydytoja Anželika Osnovčik. „Man skaudu, kad taip atmestinai ir grubiai atsiliepė medikai apie situaciją. Ir dar lyg apkaltino kažkuo. Man taip skaudėjo, kad norėjosi tik kristi ir nieko nežinoti. Teigiama, kad aš atsisakiau pagalbos ir nusistačiau diagnozę. Aš tik pasakiau, kur ir kaip man skauda. Lyg į apendicitą panašu. O toji gydytoja įtarė akmenligę. Jei aš būčiau nenorėjusi, kad man suteiktų pagalbą ir mane gydytų, tai ar aš būčiau ėjusi į Priėmimo skyrių? Pagalvokite patys. Kam sakyti tokius dalykus ir dar žeminti žmogų. Kai atmestinai elgiesi, tai – tavo klaida. Bet už tai kaltinti pacientą… Man labai skaudu dėl tokio kolegų požiūrio ir elgesio“, – sakė gyd. A. Osnovčik. 

Nuomonė

Viena iš kvailiausių spragų dabartinėje situacijoje – nesureguliuotos greitosios pagalbos paslaugos. Paima žmogų ir palieka nuvežę kažin kur. O tu paskui kapstykis. Tarkim, sunegaluoja vaikas. Reikia mediko apžiūros. Kvieti greitąją. Tave su vaiku (vieno vaiko juk nepaliksi) nuveža į Uteną. Suteikia pagalbą ir paleidžia. Kur dėtis? Naktį kvietiesi giminaitį iš sostinės (nes Ignalinoje artimų giminių neturi), kad šis atvažiuotų į Uteną ir parvežtų tave į Ignaliną. O kodėl negali ligoninėje būti budinčio automobilio (užtektų lengvojo, nebūtina varinėti greitosios), kuris žmogų po suteiktos pagalbos, jei nėra būtinybės guldyti į ligoninę, pargabentų atgal į namus. Norite man pasakyti, kad žmogus, visą gyvenimą mokėjęs mokesčius, kartą ar du per gyvenimą neturi teisės gauti tokios paslaugos? Streso ir nervų sunegalavus artimam žmogui ar pačiam – ir taip per akis. 

Sveikatos visiems.