Skip to content

Pirmoji Prezidento diena

Arminė NORKĖ (Mažulonys)

Bent penkeriems metams Lietuvoje dėl prezidento ramu – turime naujutėlį, praėjusį penktadienį oficialiai tautai prisiekusį ir pažadėjusį atvesti ją į Gerovės valstybę. Ir visokio plauko politologai ir šiaip politikieriai jau pirmą Gitano Nausėdos prezidentavimo dieną suskubo nagrinėti, kaip Prezidentas tai padarys ir kada.

Keista, žinoma, kad viso šito – kaip ir kada – niekas nesuzgribo paklausti per rinkimų kampaniją. Suprantama, kad, kaip sakoma, plačiosios visuomenės tai nedomina, dauguma visuose rinkimuose pasirengusi balsuoti už tuos, kurie daugiau žada. Prisimenu, kaip kadaise  po apsitapšnojusio prezidento rinkimų vienas toks rinkėjas paaiškino, kodėl už jį balsavo: „Geras žmogus, saldainių davė“. Bet kai to neišsiaiškina politologai…

Ką gi, turime, ką turime. Dabar po visų inauguracinių kalbų vienas varganas politikas, kadaise net trumpam ir per didelį apsirikimą įšokęs į Seimo pirmininko kėdę ir taip sėkmingai prajuokinęs tautą, pranešė, kad Prezidentas, sakydamas kalbą, suklydo 8 kartus. Ko norėti, jeigu apie politiką samprotaujantiems „žinovams“ Prezidento kalboje svarbiau ne kas pasakyta, o ar nesuklysta kirčiuojant.

Įdomu tai, kad visose Prezidento kalbose tai, kas jose buvo pasakyta, irgi neišgirsta, teisingiau, nepanorėta išgirsti ar bent jau suprasi. Štai Prezidentas palyginti daug kalbėjo apie pavojų, gresiantį lietuviškai tapatybei, ir apie tai, kad ji prarandama. LRT televizijoje susibūrę politologai to suprasti nepanoro. 

Aišku, LRT televizija ir radijas, apskritai primygtinai grūdantys klausytojams anglišką kultūrą – sėkmingai įgyvendinantys lietuvių nutautinimo politiką, kitaip manančių politologų nemaitina, o kurie pakviečiami, žino, kaip kalbėti, kad eurai ir toliau į kišenes byrėtų.

Todėl ši Prezidento mintis buvo sumenkinta: joks pavojus tautinei tapatybei negresia. Ir apskritai, kaip čia galima kalbėti apie lietuvišką tapatybę, juk Lietuva – tai dar ir žydai, dar ir kitų tautybių žmonių esama. Lietuviška tapatybė? Ni-ni… 

Antro dalyko, kurį pasakė Prezidentas, politologai neišgirdo. O pasakė jis, kad yra už tradicinę šeimą ir tradicines vertybes. Man neteko nei girdėti pasvarstymų apie tai per LRT, nei skaityti kuriame nors populiaresniame portale. Vienintelis paminėjimas – tai paskelbta žinomos politinės prostitutės, vadinamos Zarina Marina, nuomonė, kad tokiame pasisakyme diskriminuojamos kitokios šeimos ir kitokios vertybės.

Gal ir neblogai, kad tokią dieną buvo laikomasi principo: apie iškrypėlius arba gerai, arba nieko. Juk jeigu pasakysi, kad Prezidentas jų nemyli, tai bus didžiausias kaltinimas, koks tik įmanomas šių laikų, tai yra, modernioje Europoje, sugebėjusiai užmiršti, kad iškrypėliai – tai nieko šiuolaikiško, kad jie ne pirmą kartą mylimi. Ir reikės pasakyti, kad viena iš kelių Ingridos Šimonytės pralaimėjimo rinkimuose priežasčių – jos „tolerancija“.

O kadangi apie pavojus lietuviškai tapatybei ir šeimai politologai ir žurnaliūgos nenorėjo, o pastarieji gal ir negalėjo kalbėti (net šuo žino, kuri ranka jį šeria), tai ypač geltonoji spauda – nors pas mus kitokios nelabai teliko, iki apsidergimo svarstė, kaip buvo apsirengusi pirmoji Ponia. Prie Prezidento prikibti neišėjo, užtat čia visi atsigriebė.

Pasirodo, pas mus Lietuvoje mados žinovų – nors vežimu vežk. Kaip ir dizainerių, kurie visi būtų pirmąją Ponią aprengę geriau, nes dabar ir suknelė ne tokia buvo, ir bateliai… Visi portalai ir žinių laidos buvo pilnos tokių pasvarstymų, o ypač pasižymėjo vienas, kuriam apskritai viskas, kas daroma Lietuvoje, yra Š, ir dar iš didžiosios. Turbūt žinote, kuri tai Juozytė. Bet ilgo kalbėjimo tai – visos tos šnekos – tikrai nenusipelnė.

Dar ir koncertas buvo. Pasirodo, pas mus Lietuvoje yra dainininkų, ne vien visokios „olialiakos“ ir šiaip „paprastutės“, atsiprašau, žinomos moterys, kurios nuolat televizijoje ir portaluose šmėžuoja. Mes juk pripratę prie minties, kad neturime nei dainų, nei dainininkų, vien tik atlikėjus. Pasirodo, ne. Gal tik lietuviškojo Majakovskio Marijono Mikutavičiaus „agitka“ „Aš tikrai myliu Lietuvą“ šiek tiek nepritapo, bet ir koncerto rengėjus reikia suprasti: kaip koncertas be vienijančios idėjos. Pas mus kultūra ir menas tarsi skirtingomis sąvokomis tapo.

Beje, dar apie meną. Per LRT vienas politologas, gal norėdamas išreikšti savo nepasitenkinimą tuo, kad Prezidentas ne Jono Basanavičiaus kapą, o paminklą aplankė, tuo parodydamas, kad J. Basanavičiaus idėjos gyvos, paminklą pavadino „vidutinišku“. Štai jeigu ten būtų pastatytas koks vamzdis, tegul ir su J. Basanavičiaus skrybėle…

Pasipūtimu ir nepakantumu kitokiai nuomonei mes jau esame tikri europiečiai. Iš Europos skubame pasiimti ir tai, kas mums nelabai tinka. Todėl ir apie grėsmę lietuviškajam tapatumui girdėti nenorime, ir žodis „tradicinis“ pažangiuosius lietuvius jau žeidžia. 

Apie inauguracijos dieną užbaigusį priėmimą nerašysiu. Čia irgi buvo tiek kalbų, tiek lietuviško pavydo – kodėl tą pakvietė, o to (manęs) ne, kad nelabai malonu darosi, nors jau buvo galima prie tokių „naujų tradicijų“ priprasti. Tik pasakysiu: nemanau, kad naujasis Prezidentas sukurs Gerovės valstybę – ne vienos ir ne dviejų kadencijų tam reikėtų, jau nekalbant apie galimybes tai padaryti. Bet su šituo Prezidentu gal bent išliksime tuo, kuo buvome. 

1 komentaras


Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje