Istorija yra tai, ką mes žinome apie savo kraštą praeityje. Bet yra ir kita istorija, kurios mes nežinome, nes nesusipažinę su vieno ar kito laikmečio dokumentais. Ir yra istorija kurią mes kuriame. Tam nebūtina jokių dokumentinių šaltinių, svarbu gera fantazija. Kaip įprasta tokiais atvejais, prirašyti kraštui kuo daugiau nuopelnų valstybės istorijoje ir juos pateikti visuomenei kaip tikrus istorinius faktus. Bene geriausias istorijos kūrimo pavyzdžių yra šiuo metu  Wikipedijoje  surašyta Senojo Daugėliškio istorija. Daugelį šios istorijos teiginių švelniau, kaip kliedesiais, pavadinti negalima ir neįmanoma. Blogai yra ne tai, kas jau parašyta, bet blogai, kad kuriamos naujos istorijos ir klaidinami kraštiečiai. Per Nepriklausomybės laikotarpį rajono savivaldybės teritorijoje atsirado ne vienas paminklinis akcentas, susietas su krašto istoriją. Tik gaila, kad jų atsiradimo pagrindas buvo gražūs norai, bet ne istorinė tiesa. Iš šios krašto istorijos įamžinimo eilės galima išskirti Vidiškes ir Mielagėnus, kurie prieš įamžindami savo vietoves, pasidomėjo archyviniais  dokumentais. Rajono valdžia, matyt duodama leidimus statyti tokius statinius, turėtų pasidomėti, kiek vieno ar kito paminklo atsiradimas yra pagrįstas pirminiais dokumentiniais šaltiniais, o ne  kieno nors  sukurta istorija.

Per visą nepriklausomybės laikotarpį Daugėliškio seniūnijoje taip ir neatsirado akcentų (išskyrus akmenį 500 metų Daugėliškio jubiliejui), liudijančių ir įamžinančių Daugėliškio istorijos aspektus. To viena iš priežasčių buvo seniūnijos valdžia ir seniūnas Juozas Paukštė. Iš štai šiais metais šalia bažnyčios  atsirado informacinis stendas, kurio pastatymui iš savivaldybės biudžeto skirti pinigai. Žemėlapio su nurodytais objektais neaptarinėsiu, bet štai paaiškinamieji tekstai  ne tik nustebino, bet ir nuliūdino. Tiesa pasakius, šitokio nemokšiškumo, rašant tekstus, dar neteko matyti. Maža to, kad ruošiant stendą trūko elementarių istorinių žinių, bet ir loginio mąstymo. Manau, geras biologas, turintis minimalų istorijos žinių bagažą, ir tai geriau parašytų. Gana daug pateiktų faktų prieštarauja vieni kitiems. Bet apie viską iš pradžių. 

Stende įrašyta, kad Senasis Daugėliškis  galėjo būti Ignalinos krašto politinis,  karinis, administracinis, prekybos ir kultūros centras. Teiginys visiškai be logikos ir pagrindo. Reikia suprasti paprastus dalykus. Politinis centras buvo Vilnius. Kariniu požiūriu Daugėliškis svarbus ne gynybiniais objektais, o tik tiek, kad kai kuriais metais žiemos metu čia apsistodavo kariuomenės vėliava (chorugva). Artimiausi administraciniai centrai buvo Breslaujoje, Ašmenoje ir Vilkmergėje. O Daugėliškio seniūnija įėjo į Ašmenos ir Breslaujos pavietų sudėtį. Jokiu prekybos centru Daugėliškis niekada nebuvo. Tik nedidelę  dalį derliaus pateikdavo Vilniui, o linus ir medų veždavo parduoti į Rygą. Iš pateiktos informacijos reikia suprasti, kad Senasis Daugėliškis įsikūrė dar I-ojo tūks. II pusėje. Va, čia tai bent atradimas. Pirmosios mūsų krašto gyvenamosios vietovės yra paminėtos XIV a. Livonijos kronikose. Netgi Daugėliškio vardas atsirado XV a., o Senuoju Daugėliškio kaimas pradėtas vadinti tik XVIII a. Taip kad ant paminklinio akmens reikėjo kalti ne 500, bet mažiausiai 1000 metų.   Vėlesniais metais ant piliakalnio, neturinčio jokių gynybinio piliakalnio požymių, istorijos kūrėjai „statė“ Dangeručio ir Vorutos pilis, kol pagaliau „pastatė“ Goštautų pilį.

Kaip įrašyta Lietuvos metrikoje, Albertas Goštautas Daugėliškio dvarą iš Lenarto Daugėlos įgijo 1514 m. Pagal informaciją stende jis jau 1511 m. pastatė pilį ant Virėkštos kranto. Įdomiai išeina: dvaro neturi, o pilį jau pastatė. Daugelis galvoja, kad didikų pilys – tai kažkokie gynybiniai objektai. Gaila, bet pilimis dar beveik visą XVI  a. buvo vadinami didikų dvarai. Tereikia perskaityti Daugėliškio pilies  inventorių ir, net nesant aukštos klasės specialistu, galima suprasti, kad tai ūkinis objektas, o apie jokius totorių karius inventoriuje neužsimenama.

Seniškio bažnyčios fundatorė Barbora Narbutienė (1517 m. jau buvo mirusi) įvardijama kaip Alberto Goštauto duktė. Įdomus atradimas, kai duktė už tėvą vyresnė daugiau kaip 20 metų. Šito istorija dar nežinojo. Čia reikia priminti, kad Seniškio bažnyčią fundavo ir Barboros Narbutienės sūnūs: Kristupas ir Motiejus. Pati Barbora Narbutienė buvo to meto galingų didikų Iljiničių palikuonė.

Per Senąjį Daugėliškį, pasirodo, nutiesta pašto linija iš Lietuvos į Veneciją. 1558 m. Žygimantas Augustas sukūrė paštą tikslia to žodžio prasme, tačiau privatų, karališkąjį, kuris funkcionavo tarp Krokuvos ir Venecijos, Krokuvos ir Vilniaus (užtrukdavo apie 7 dienas). Tiesiogiai paštą pagal valdovo privilegijas tvarkė daugiausia italų pirkliai iš Krokuvos. Įdomu būtų iš stendo autorių sužinoti: per Senąjį Daugėliškį pašto linija iš Krokuvos ėjo į Veneciją ar į Vinių. 

Bendrai kas dėl aprašymo apie kelius, tai čia pati tikriausia marmalynė. Net Velniakelio brukas fotografijoje pateiktas. Tuo labiau kad Velniakelio keliukas atsirado tik XIX a. antroje pusėje, įsteigus Didžiagiryje miško sargybos sodybas. Pats kelias iš Vilniaus į Vidžius dar XVI a. Lietuvos metrikos dokumentuose (1595 m. išlikusioje Daugėliškio seniūnijos inventoriaus dalyje) vadinamas Vilniaus traktu. Pagal 1859 m. carinės Rusijos vidaus reikalų ministro įsakymu atliktą gyvenamųjų vietovių surašymą, įrašyti ir kelių tuometiniai pavadinimai. Tai štai, kelias ėjęs per Daugėliškį įvardijamas  kaip Švenčionių–Vidžių komercinis traktas. Visi kiti kelio pavadinimai yra jau sugalvoti istorijos kūrėjų, o pati kelio trasa yra labai stipriai pakeitusi amžių tėkmėje. Iš dokumentinės medžiagos žinome, kad šiuo keliu 1812 m. keliavo Rusijos caras Aleksandras I ir buvo numatęs nakvynę Senajame Daugėliškyje, bet nesustojo. Visa kita yra sugalvota.

Stende teigiama, kad Senajame Daugėliškyje 1526–1886 m. stovėjo medinė  Goštautų bažnyčia. 1776 m. plane, 1783 m. Daugėliškio parapijos vizitacijoje, 1849 m. Daugėliškio klebono Juozapo Šimkevičiaus „Daugėliškio parapijos kronikoje“ ir vėlesniuose Daugėliškio valstybinio dvaro planuose, yra tiksliai nurodyta bažnyčios vieta. Niekas niekur jos nekilnojo, o štai perkėlimą eilinį kartą sukūrė istorijos „kūrėjai“.  Iš įrašo stende galima spręsti, kad 1886 m. sudegė dar Goštautų statytoji bažnyčia. Iš Daugėliškio parapijos archyvinių dokumentų mes žinome, kad 1600 m. Goštautų statytoji bažnyčia buvo kardinaliai rekonstruota, o 1813 m. Daugėliškio klebono Viktoro Kvintos rūpesčiu buvo pastatyta nauja. Kitoje vietoje stende teigiama, kad 1865 m.Daugėliškio dvaro plano fragmente yra pažymėti bažnyčios kontūrai. Tai jau aprašyme apie Naująjį Daugėliškį. Vėl teiginys be jokios logikos. Bažnyčia stovi,  pagal autorius, Senajame Daugėliškyje, o pažymėta Naujajame. Be to, tai ne joks plano fragmentas, o Naujojo Daugėliškio kaimo ir jo žemių planas.

Stende teigiama, kad 1664 m. Daugėliškis, gavęs karaliaus Jono Kazimiero privilegiją, tapo seniūnijos centru, bet teigiama kad Daugėliškio seniūnais buvo Rudaminos (seniūnais buvo iki 1595 m.), Pacai (seniūnais buvo visą XVII a.). Aiškus žinių ir  logikos trūkumas. Seniūnija Daugėliškis tapo 1543 m. Tuo metu buvo naudojamas ir vietininkijos terminas. Pirmajam seniūnui Jonui Bogušui Bogovitinovičiui Žygimantas Augustas įsakė laikytis Goštautų nustatytų sąlygų privilegijoje Daugėliškio bažnyčiai.

1775 m. paskutinio ATR karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio privilegija dėl karališkųjų valdų niekuo neišskyrė Daugėliškio seniūnijos. Šia privilegija buvo paskirti valdyti ir kiti karališkieji dvarai. Paskirti seniūnai ir tijūnai turėjo didesnius ar mažesnius nuopelnus valstybei. Bet įdomiausias teiginys yra tas, kad ne tik Kazimierą Pliaterį paskyrė valdyti seniūniją, bet ir dovanojo Daugėliškio dvarą. Visų pirma, seniūnija ir yra karališkasis dvaras. Tuo pačiu metu ir paskirti valdyti ir dovanoti  nuosavybėn – čia jau stendo autorių fantazija. Pats dvaras Pliateriams niekada nepriklausė, o jie už seniūnijos (dvaro) valdymą gaudavo dešimtadalį dvaro pajamų. Teiginys, kad Kazimieras Pliateris buvo paskutinis seniūnas – netiesa. Po Kazimiero Pliaterio mirties 1807 m., 5-erius metus seniūne buvo Izabelė Pliaterienė, o iki 1843 m. – jų sūnus Konstantinas Pliateris. Po P.Kiseliovo žemės reformos dvaras tapo valstybiniu (iždiniu), o Kazimiero Pliaterio anūkai įsigijo dvaro rūmus su jiems priklausančiais statiniais. Po baudžiavos panaikinimo Daugėliškio valsčius išpirko iš Pliaterių palikuonių rūmus ir juose įsikūrė valsčiaus būstinė, mokykla.

Galima būtų ir toliau nagrinėti stendo neteisingus arba netikslius įrašus, bet gaila laiko. Vienas mūsų kraštietis gerai pasakė: yra žmonių kurie jeigu jau nustatė istorinį faktą, įrodyti, kad tai netiesa – praktiškai neįmanoma. Jiems nieko neįrodo net pateikta istorinė dokumentinė medžiaga. Čia turi įtakos ir tam tikras arogancijos faktorius. Teko girdėti, kad ruošiamasi išleisti ir lankstinuką. Manau, kad rajono valdžia susipras neskirti pinigų, jeigu jame bus toliau kuriama krašto istorija.