Daugėliškio gyventojas Kęstutis Pajarskas ir nustebo, ir apsidžiaugė nauju kaimynu – juoduoju gandru. Paslaptingas, miškuose gyvenantis retas paukštis nevengia pasisukioti šalia nuošaliai įsikūrusios ūkininkų sodybos. Pasak Kęstučio, gandras kone kasdien atskrenda į pievą pamiškėje, bet laikosi „saugaus“ atstumo. 

Juodasis gandras – tai neįprastos išvaizdos Lietuvos miškų sparnuotis. Šiuos nykstančius gyvūnus lengva atpažinti: tamsiai juodos plunksnos (ties kaklu ir galva ryškesnės – juodai žalsvos, melsvos), balta papilvė, ryškiai raudonos kojos, snapas ir apvadas aplink akis. Juodieji gandrai yra bailūs, vengia žmonių, todėl paprastam prašalaičiui iš arti pamatyti šį sparnuotį beveik nėra galimybių. Manoma, kad šiuo metu paukščių populiaciją Lietuvoje sudaro maždaug 700 porų. Šie paukščiai aptinkami beveik visoje Lietuvoje, gausiau – Vidurio Lietuvoje. Gana didelė juodųjų gandrų dalis įsikuria Biržų, Šimonių, Žaliojoje giriose. Mėgsta mišrius spygliuočių ir lapuočių miškus, drėgnas, pelkėtas vietoves. Dažniausiai maitinasi šalia gyvenamų vietų esančiuose vandens telkiniuose: natūraliuose upeliuose, ežerų pakrantėse, balose, vandens kanaluose, drėgnose pievose. Gaudo smulkias žuvis, varles, bestuburius, graužikus. Rudeninė šių paukščių migracija prasideda rugpjūtį. Per vieną dieną jie įveikia apie 100 –300 km. Iš tolimų kraštų juodieji gandrai į Lietuvą parskrenda kovo mėnesį. Poras kuria visam gyvenimui. Lizdavietei renkasi miško gilumą – peri senuose ąžuoluose, drebulėse, juodalksniuose. Šie sparnuočiai arba suka atskirą savo lizdą iš smulkių šakelių, šapų arba apsistoja kitų plėšriųjų paukščių lizduose (vanagų, erelių, suopių). Juodųjų gandrų populiacijos mažėjimui įtaką daro tinkamų perėjimui medžių kirtimas, žmonių trikdymas. Norint išsaugoti šiuos unikalius sparnuočius, svarbu saugoti jų lizdavietes, reguliuoti miško ūkio veiklą, užtikrinti, kad gyvūnai nebūtų trikdomi, išvaikomi iš jau egzistuojančių savo perėjimo vietų. Į Lietuvos Raudonąją knygą paukštis įrašytas dar 1976 m. Juoduosius gandrus saugo Berno ir Bonos konvencijos, Paukščių direktyvos nuostatai.

Anądien, iš Dūkšto važiuodama pro Ligūnų k., išvydau dar vieną gamtos siurprizą – gandrą albinosą, visiškai baltą. Su kitais gentainiais jis vaikštinėjo visai šalia kelio.

© Leidyklos „Lututė“ nuotr.