Prieš 100 metų, 1919-ųjų liepos 6-ąją, plačiuoju geležinkeliu buvo paleistas pirmasis Nepriklausomos Lietuvos traukinys. Svarbu tai, ar ne? Atsižvelgiant į tai, kad Ignalinoje niekur net žodeliu apie tai neužsiminta, sprendžiama jog mums tai nėra svarbu. Bet… Ignalina stipri tuo, kad jos patriotiškumo šaknys šioje teritorijoje įsišaknijusios labai giliai ir tvirtai, tad jokie laužymai, apkasinėjimai ir užlyginimai jų nesunaikins. Yra žmonių, kuriems ne vis vien, ką Ignalina davė pasauliui ir ką pasaulis davė jai, todėl, radę akimirką, šie žmonės – Ignalinos patriotai – stiebsis, kelsis ir visada primins apie Ignaliną ir jos istoriją.

Ką miestui, įsikūrusiam šalia geležinkelio, gali papasakoti traukiniai? Traukiniai, prieš 160, 100, 60 metų ir šiandien, išvežantys žmones į įvairias pasaulio šalis ir pargabenantys juos atgal. Gal atsakys ignalinietis, prieš 60 metų į rankas paėmęs „traukinio vairą“, Mykolas Stanevičius? 

Miesto istorijos nuotrupos

Šios dienos pasakojimą pradėsime Antrojo pasaulinio karo išvakarėmis, kai pirmuosius žingsnius Ignalinos gatvėmis žengė šio pasakojimo herojus Mykolas Stanevičius.

„Prieš pat karą žydai pabėgo ir mums davė pusę namo šalia vaistinės. Kita pusė namo buvo paskirta vokiečių savanoriui, traukinių apsaugininkui. Po kurio laiko, artėjant rusams, prasidėjo bombardavimai, šaudymai. Švenčionių gatvėje sprogus bombai, ten ir dabar likus duobė, kurioje susiformavo „šėžiauka“, buvo sužeistas ne vienas vaikas. Pamenu, Izdikovičiui po sulažojimų liko pritraukta koja. Čia neįmanoma buvo gyventi, todėl mes pasitraukėme toliau nuo geležinkelio, į Budrius, pas senelius. 

Apšaudydavo padegamosiomis kulkomis, tai tuo pat pleškėdavo stogai. Saugodamiesi, naktį slėpdavomės miške, gulėdami ravuose, o dieną būdavom namuose. 

Įsitvirtinus rusų kariuomenei, iškart dviejuose (Čestausko ir Gylio) namuose, Budriuose buvo atidarytos operacinės, kur operuojami sužeisti kariai. Iš visų Budriuose esančių namų surinkti didieji šeimyniniai stalai, ant kurių buvo operuojami žmonės. Tiesa, po kiek laiko stalai buvo grąžinti, bet jau paprasti, mažučiai, „kontoriniai“, – pasakoja Mykolas.

Ignaliną užpuolus sunkioms ligoms, daug žmonių sirgo, o gydytojų nebuvo. Noras išgyventi privertė nors ir su baime, bet kreiptis į karo gydytojus. 

„Ano meto vaizdas man ir dabar stovi akyse. Jokios įrangos nebuvo, karo chirurgai dirbo pačiu paprasčiausiu būdu. Daug karių mirdavo. Juos sukraudavo į tokius ratelius, kuriuos vežiodavo pakinkyti šunys. Buvusioje Budrių kalvėje buvo atidaryta lavoninė, ten juos ir sandėliuodavo kurį laiką. 

Bet aš ir šiandien geru žodžiu galiu minėti karo gydytojus. Kai pasiligojau, neturėjome kur daugiau kreiptis, tad nuėjome pagalbos pas juos. Pamatę, man nė pusės žodžio nesakę, atsitraukę nuo stalo apžiūrėjo, davė tepamų ir geriamų vaistų. Po kelių dienų nukrito temperatūra, pasveikau. O ne vienas, pabijojęs kreiptis į medikus, ir neišgyveno. 

Kai jau kalvės lubos nebeleido daugiau dėti lavonų, rusų kariai sugalvojo palaidoti mirusius. Taip ir  buvo „įkurtos“ karių kapinės „Bratskyje magyli“. Ten kasė duobes, sukdavo į audinius ir mesdavo visus į duobę. Bet buvo ant kapo užrašas su laipsniu, pavarde, vardu, gimimo metais. Paskui kažkam parūpo viską išnaikinti. Sulygino ir pastatė vieną paminklą, kuriame surašyti tik žuvusių rusų karių vardai, nors laidoti ne tik jie“, – pasakoja pašnekovas.

Karių kapinėse palaidoti ne tik Raudonosios armijos kariai. Čia amžinojo poilsio atgulę ir vokiečių vyrai. Ignalinietis Zbignevas Kovzonas prisimena, kad kariai buvo laidojami, o po operacijų amputuotos jų kūno dalys tiesiog sumetamos į šulinį dabartinės Valstybės sienos apsaugos tarnybos Ignalinos rinktinės administracinio pastato teritorijoje. Statant priestatą, dalis kūnų buvo perlaidota karių kapinėse. Kiti tebelikę ten. Mūsų pareiga – nepamiršti, jog ten palaidoti tėvai, sūnūs, broliai, mylimieji – įvairių tautybių žmonės, tuo metu tiesiog vykdę savo pareigą. 

Baigėsi karas. Lietuva, o kartu ir Ignalina, po truputį grįžo į vėžes. Žmonės ėmė kurti gyvenimą toliau…

M. Stanevičius baigė Kauno sukarintą geležinkelininkų mokyklą. Anuomet specialistai buvo ruošiami „Tėvynei Rusijai“ ir niekas neklausė, ko jie norėtų. Tačiau Mykolas baigė itin gerais rezultatais, todėl į jo nuomonę buvo atsižvelgta. Paklaustas, kodėl nenori karjeros Rusijoje, o renkasi Vilnių, jaunuolis prisipažino, kad jam čia arčiau Ignalina, kur gyvena tėvai ir kur jo laukia mylimoji. Mylimoji Vanda vėliau tapo ir jo gyvenimo moterimi, su kuria tebegyvena iki šiol. 

Taip prasidėjo Mykolo, traukinio mašinisto, karjera. Sunkus anuomet buvo mašinisto darbas, nors pinigai – labai geri. Dėl jų iš pradžių Mykolas ir rinkosi tokį darbą. Bet nuolatinė įtampa, poilsio stoka, vyrą prispaudė ne juokais. Mašinistų trūkumas, pervežimai didžiausi, mat pereiti visus reikalavimus sugebėdavo tik kas trečias. Traukinyje dirbdavo dviese. Kūrikas tenderyje, o mašinistai – garvežyje. Jie ir valdydavo traukinį ir akylai stebėdavo kelią, įspėjamuosius ženklus. Jų darbas – kabinoje. „O kabinoje už nugaros parašyta: „Mašinist, pomni, atvečiaješ pered gosudarstvom“ („Mašiniste, atmink – atsakai prieš valstybę“). Pervažiavus raudoną šviesoforą, grėsė kalėjimas, o be to, gali šimtai, tūkstančiai nekaltų žmonių nukentėt“, – sako buvęs mašinistas. 

Vyras nusprendė, kad jo pinigų pakaks išlaikyti šeimą, o žmona namuose rūpinsis ūkiu ir augins vaikus. Iš pradžių Mykolas dirbo sunkiasvorių prekinių traukinių mašinistu, vėliau traukinių techninės apžiūros punkte riedmenų specialistu.

„Nežinau, kaip čia šiais laikais yra, kad kur beužeitum, visi yra specialistai. Anksčiau, kad taptum specialistu, reikėdavo kryžiaus kelius pereit. Lietuvoje net nebuvo galimybės laikyti tokių kursų ir egzaminų. Buvau išrinktas iš daugiau nei 2000 mūsų organizacijos Lietuvoje darbuotojų. Iš Maskvos po nuodugnaus patikrinimo apie praktiką, nuobaudas, gebėjimus, išduotas įsakymas kursams Rygoje ir tik tada galima buvo mokytis ir laikyti egzaminus. Išlaikiau juos geriausiais įvertinimais“, – prisimena Mykolas.

Ir neapsiriko geležinkelininkai pasirinkdami M. Stanevičių. Iš Maskvos susisiekimo ministro parašu patvirtintas dokumentas liudijo suteiktą aukščiausios klasės specialisto laipsnį. Mykolas tapo pamainos viršininku, ėjo visuomenės inspektoriaus pareigas, suteikusias tikrinti du– tris kartus vagonų depo išleidžiamą produkciją. Jis turėjo teisę tikrinti ir kitų valstybių traukinius. 

Mykolas mažai kalbėjo, bet darė tyliai ir tikrai daug. Jo gyvenimo sąskaitoje – išgebėta daugybė, išvengta didžiulių nuostolių ir net galimų katastrofinių avarijų geležinkeliuose. 

Mykolo gebėjimais ir talentu neabejojo niekas. Sykį jis pastebėjo traukinio riedmenų gedimą, kurį praleido net keli tikrintojai iškrovimo ir pakrovimo metu. Dar vienas atvejis apie ignalinieti, nuskambėjęs per visą Tarybų Sąjungą. Iškrito traukinio vagonus jungianti sankaba. Mykolas suprato, kad čia ne šiaip aplaidi klaida. Jam įtarimų kilo dėl nekokybiškų sankabą jungiančių detalių. Ir jis sugebėjo įrodyti, kad esąs teisus. Po šio įvykio buvo ne tik nutraukta detalių gamyba, bet uždarytas ir gamyklos filialas.

Kai Turmante per palaidumą remontuojant kelią nuriedėjo traukinys, vienintelis Mykolas ryžosi parvaryti avarinės būklės traukinį iki Vilniaus. Traukinys parvarytas sėkmingai. Tai nustebino ir suglumino visą geležinkelių vadovybę. 

M. Stanevičius geležinkeliuose dirbo 30 metų, Lietuvai esant Tarybų Sąjungos sudėtyje ir 10 metų Nepriklausomoje Lietuvoje. Bendras darbo įvertinimas – 21 garbės ir padėkos raštas ir suteiktas Lietuvos geležinkelininko garbės vardas, o jo fotografija daugelį metų kabėjo garbės lentoje. 

M. Stanevičius – dar vienas ignalinietis, paliksiąs gilų pėdsaką ne tik šio krašto, bet ir tūkstančių žmonių likimuose. 

Remiantis Mykolo Stanevičiaus pasakojimais, sukurtas ir reportažas, kuris buvo parodytas Ignalinos TV laidoje 2019 04 21. Kam smalsu, laidos įrašą galite bet kada pasižiūrėti internete adresu: www.ignet.lt

Ignalinos TV archyvo nuotr.