80-metis lenkas į vaikystės Ignaliną atlėkė galingu motociklu

Jonas BALTAKIS

Praėjusią savaitę, kaip jau įprasta, su naujienom į redakciją užšoko ignalinietis Zbignevas Kovzanas. Sako, sutikau mieste įdomų žmogų, lenką, gimusį Ignalinoje, bet dar vaikystėje išvykusį į Lenkiją. Sutarėm, jei  dar jį pamatys, sužinos, kur jis Ignalinoje apsistojęs. Nepraėjo nė 15 min., kaip ponas Zbignevas į redakciją atvedė visą lenko šeimą: atėjo pats, sūnus, dukra, žentas ir trys anūkai. Šeima išėjo, o su svečiu pradėjome pokalbį.

Miroslavas Leonas Rekšč, prisistatė svečias. Kai pasakė, kad jam jau aštuoniasdešimt pirmi, net nepatikėjau. Šešiasdešimt – ir ne daugiau. Guvus, vikrus, kūno sudėjimas – atletiškas. Vėliau tapo aišku, kaip tai jis savo metuose pasiekė. Buvo ir daugiau netikėtų pokalbio posūkių.

Ponas Miroslavas gimė 1939 m. gegužę Ignalinoje. Kai jam buvo beveik septyneri, 1946 m. kovą, jis su tėvais išvyko į Lenkiją. Bėgo nuo Sibiro ir kolchozų. Pokario metais, sako, lenkų Ignalinoje jau nebuvo, tad jis draugavo su lietuviais Gediminu ir Vytautu Antuliais. Išmoko kalbėti lietuviškai. Daug ką supranta ligi šiol, bet kalbėti jau negali. Beveik be akcento kalba rusiškai. Kur išmoko? Kadangi į vaikystės miestą Ignaliną atvykdavo gana dažnai, čia dar sovietmečiu susipažino su dačnykaisiš tuomečio Leningrado, kurių sovietmečiu čia buvo daug. Leningradiečiai supažindino Miroslavą su rusų literatūra, kuri jį sudomino, tad ėmėsi mokytis ją skaityti. Vėliau dirbo nedidelėje baldų įmonėje, kuri savo produkciją tiekė Kaliningrado sričiai. Tad su rusais teko daug kalbėti, šia kalba rašyti, skaityti, taip ir išmoko.

Iš karto tėvai išvyko į Vakarų Lenkiją, bet vėliau pervažiavo į buvusios Rytų Prūsijos dalį, po karo prijungtą prie Lenkijos. Čia buvo daug pažįstamų, nes repatriantai iš Lietuvos pirmiausia buvo apgyvendinami būtent šiose teritorijose, mat su frontu pasitraukus vokiečiams, jos liko tuščios, be žmonių. Apsigyveno Varmijos Lidsbarko mieste (dabar jame gyvena apie 16 tūkst. gyventojų), prie kurio už 8 km yra… Ignalinos bažnytkaimis. Tai dar vienas netikėtas pokalbio posūkis. Atsimenate projektą „8,5 Ignalinos“? Tai štai, ta prūsiška Ignalina, buvusi Reimersvald, taip pavadinta po karo čia atvykusių Žebrauskų iš Pašakarvio kaimo. Tad teko lankytis ir toje Ignalinoje, ir Varmijos Lidsbarke.

M. Rekšč pirmąkart po repatriacijos į Ignaliną atvyko 1967 m. Ėmė globoti buvusią jo auklę močiutę Malviną (jį auklėjo nuo vienerių metų iki išvykimo). Jos pensija buvo juokinga, keliolika rublių, tad jai veždavo vaistus, kitus reikalingus daiktus. Gailisi, kad negalėjo atvykti į jos laidotuves, nes močiutė mirė 1981 m., kai Lenkijoje dėl „Solidarumo“ veiklos (sukilimo prieš komunistinę valdžią) buvo paskelbta karinė padėtis ir nieko nei į Lenkiją, nei iš jos tuomet neišleido. Pirmąkart atvykus, dar buvo likęs ir tėvų namas, dabar jo nėra, toje vietoje įsikūrusi „Ignolitos“ įmonė, anksčiau čia buvo Darbų vykdytojo baras. Vėliau kelis kartus atvykęs nakvojo pas Vitą Vaickuvienę, bet dabar, kai Ignalina taip pasikeitė, nesuranda, kur ji gyveno.

Svečias lankėsi Vidiškėse, nes su jomis taip pat siejasi tėvų gyvenimo istorijos. Vidiškių bažnyčioje tuokėsi pono Miroslavo tėvai, o tėvas pas paskutinį dvarininką Dorochovą dirbo ūkvedžiu. Dvarininkas už darbą tėvui mokėjo žeme Ignalinoje. Ten, kur dabar ligoninė ir Turistų g. pabaiga, Miroslavo tėvui priklausė 17 ha žemės.

Tragiška senelių iš motinos pusės lemtis. Jie buvo ištremti į Sibirą, vėliau į Kaukazą, o mirė Stavropolio krašte iš bado. Kolchozas, kur gyveno, taip buvo nuvarytas, kad karvės davė tik po litrą pieno. „Nebuvo net ką pavogti, kad išgyventum“, – karčiai šypsosi svečias. Beje, ten dar tebegyvena senelės sesuo, kurios amžius artėja prie šimto.

Dar vienas netikėtumas pliaukštelėjo per kaktą – pasirodo, 80-metis senolis į Ignaliną atvyko… galingu japonišku motociklu. Jo „Suzuki“ variklis turi 1400 kub. cm, sveria 300 kg. Nuo Ignalinos iki Lidsbarko – apie 500 km. Jo sūnus taip pat atlėkė kitu motociklu, o dukra su vyru ir vaikais – automobiliu. Ponas Miroslavas sako, kad greitai motociklu nelaksto, greičiau 100 km/val. nevažiuoja. Motociklu Ignalinon buvo atvykęs ir prieš septynerius metus, o pernai juo buvo nukakęs iki Talino.

Ponas Miroslavas didžiuojasi savo šeima. Sūnus Antonijus – inžinierius, turi savo įmonę, remontuoja tuos galinguosius motociklus. Dukra Magdalena JAV baigė aviacijos mokslus, lakūnė, dabar dirba Gdansko aerouosto dispečere. Pats Miroslavas Lidsbarke, mieste, turi hektaro dydžio privačią teritoriją ir didžiules dirbtuves. Kasdien 9 val. eina į darbą, dirba po 4–5 val., po to kasdien, išskyrus poilsio dienas, eina į sporto salę. Vasarą dar darbas darže ir sode. Štai iš kur tas guvumas, vikrumas ir atletiškas kūnas. 

Sako, kad visą gyvenimą dirba, darbą mėgsta, vaikus lenkė ir sūnui nuolat aiškina, kad prie darbo lenktų ir savo vaikus. Jie turi žinoti iš kur pinigai atsiranda. Jei galvos, kad iš bankomato – tai katastrofa. Kai augo Miroslavo vaikai, per atostogas visada važiuodavo dirbti į užsienį, dirbo net Izraelyje pas ūkininkus. Sako, kad tai vokiška patirtis. Vokiečių net pasiturinčios šeimos savo vaikus nuo vaikystės verčia dirbti ir būtinai pas svetimus. Mat jų klausys, o kai dirbs pas tėvus, visaip bus.

Miroslavas – buvęs ir Varmijos Lidsbarko burmistras (meras). Todėl domisi savivaldos veikla, miesto tvarkymo problemomis. Sakė, maloniai priblokštas, kaip nuo paskutinio vizito prieš septynerius metus pasikeitė Ignalina. Net gatvėse pasiklydo. Klausė, kaip mums tai pasisekė? Papasakojau apie „Ignalinos enervizijos“ renovacijos programą. Susidomėjo. Sakė, perduosiu savo miesto valdžiai, jei ne kvaili, atvyks į Ignaliną patirties pasisemti.

Miroslavui įteikėme šūsnį literatūros apie Ignaliną ir didelį „Romnesos“ šakotį. Išsiskyrėme draugais. Miroslavas paliko savo adresą ir telefoną. Kai pasakiau, kad planuojame pažintinę kelionę per prūsiškos Lenkijos buvusias kryžiuočių pilis, aplankant ir Varmijos Lidsbarką (jame taip pat yra didžiulė ir puikiai išsilaikiusi viduramžių pilis), ir Ignaliną, ponas Miroslavas pakvietė užvažiuoti, bus ir nakvynė, ir pirtis, ir stalas. „Neužvažiuosit – užpyksiu“, – juokavo svečias.

Autoriaus nuotr. 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje