Simboliniam Ignalinos „užgimimui“ – 160

Lina RAGINYTĖ

Istorija – vienas keisčiausių ir mįslingiausių mokslų. Negana to, ji lyg gyvas organizmas, sugebanti laikui bėgant taip kardinaliai kisti, jog nebesuprati, kur tiesa, kur pramanai, kur pagražinimai, o kur vieno ar kito laikmečio įtakingų personų manipuliacijų pasekmės. Dešimtmečius buvo kalama į galvą, kokie blogi vokiečiai ir kokie nuostabūs rusai (dabar jau vėl blogi), kokie vargšai žydai ir kaip nuskriausta Lietuva. Dabar lenda ylos iš maišo, tai yra, randama įvairių dokumentų, liudijimų, kuriais remiantis anoji istorija verčiasi aukštyn kojomis ir supranti, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba, ir ne viskas, kas piešiama juodai, iš tikrųjų yra juoda. Tačiau šiandien mes kalbame ne apie emocijas, o apie faktus. Fakto, kad 1860 m. rugsėjo 4 d. pro Ignaliną (per Dūkštą taip pat) pravažiavo pirmasis traukinys, paleistas kursuoti maršrutu Daugpilis–Vilnius, ir davęs pradžią Ignalinos, kaip miesto, plėtrai, nepakeis jokie istorijos perrašymai. Ir tai, kad šiam įvykiui 2020 m. rugsėjo 4 d. sukaks 160 metų – taip pat faktas. Kiek tai svarbu mūsų miestui ir jo žmonėms, mes išsiaiškinsime. Kol kas žinome viena, kad šis faktas, mero Justo Rasiko manymu, yra reikšmingas, bet ir jam pačiam labai įdomu, kaip gi patys ignaliniečiai vertina ir interpretuoja istorinius įvykius? 

Nenuneigiami faktai

1851 m. carinės Rusijos vyriausybė priėmė nutarimą dėl Sankt-Peterburgo-Varšuvos geležinkelio tiesimo. Lietuvos teritorijoje šio geležinkelio Daugpilis-Vilnius–Gardinas statybos darbai  (su atšaka Lentvaris-Kaunas-Kybartai (Virbalis) pradėti 1859 m. pavasarį. Prie Vilniaus 18 varstų kelio atkarpoje buvo atlikti pirmieji bandomieji darbai. Pirmasis traukinys iš Daugpilio pusės į Vilnių atvyko 1860 metų rugsėjo 4-tą dieną. 

Tiesiant pirmąjį geležinkelį Lietuvoje, buvo pastatyta daug inžinierinių statinių. Stambiausi ir svarbiausi iš jų buvo: Kauno ir Panerių tuneliai (pastatyti 1861 m. rudenį), tiltai per Nerį, Vilnelę, Merkį bei Nemuną Kaune. Šioje linijoje buvo pastatytos pirmosios Lietuvoje geležinkelio stotys (21 stotis): aukščiausios klasės Lentvario ir Virbalio, pirmos klasės – Vilniaus ir Kauno, antros klasės – Švenčionėlių bei trečios ir ketvirtos klasės stotys (trečios klasės – Dūkšto, Kazlų-Rūdos, Varėnos ir Žaslių, ketvirtos klasės – Bezdonių, Ignalinos, Marcinkonių, Mauručių, Pabradės, Pilviškių, Rūdiškių, Turmanto, Valkininkų, Vievio ir Vilkaviškio). Tai pirmosios geležinkelio stotys Lietuvoje!

Tai buvo diena, padėjusi ekonominės plėtros pamatus Ignalinos miestui. Savotiškai džiugina tai, kad kaip tik dabar, artėjant šiai gražiai sukakčiai, ignaliniečiai gan aktyviai tebegyvena praėjusią žiemą užgimusia idėja ir neketina lengvai jos atsisakyti. 

Idėjos užuomazgos – Ignalinos TV „virtuvėje“

Vieni žiemą šiltai snaudžia laukdami pavasario, o kiti, įkvėpę gaivinančiai šalto oro, ima trykšti energija ir kūrybinėmis idėjomis. Taip nutiko ir Ignalinos TV kūrybinei grupei. Vienas perskaitė žinią apie ketinamą parduoti Vaikų vasaros ir poilsio stovyklą „Ignalina“, kurioje stovi garvežys, kitas sugalvojo, kad būtų smagu bent tą traukinį išsaugoti Ignalinai, kaip atminimą, trečias sumojo, kaip ir kur tai galima būtų padaryti ir pajudėjo minčių traukinys, išaugęs į ištisą Ignalinos TV laidų bei parengtų straipsnių laikraštyje „Mūsų Ignalina“ ciklą, kuriose pristatoma ne tik pati idėja. 

„Stūgaus juodas garvežys…“ Mūs atminimus jisai gabens… Jei galėtume perversti visą žmonijos istoriją, kažin ką joje rastume. Kažkas mums patiktų, o kažkas gal ir ne. Kad ir kaip buvo kadaise, šiandien mes gyvename Ignalinoje, mieste, kuris pradėjo kurtis carinei Rusijai nutiesus geležinkelį Sankt Peterburgas–Varšuva. 

Šis į kultūros paveldą įrašytas garvežys – ne šimtmečius skaičiuojantis senolis. 1954 m. pagamintas galiūnas – dalis mūsų miesto istorijos. Garvežys geležinkeliu važinėjo nuo 1967 iki 1976 m. Praėjo jau kone pusė amžiaus. Vyresnioji karta žvelgia atlaidžiau, o jaunimui tai – neįsivaizduojama senovė.

Iš lūpų į lūpas perduodama labai graži Ignalinos miesto įkūrimo legenda apie nežemišką Igno ir Linos meilę. Tai įamžinta ir skulptūroje. 

O mes turime kitą idėją – Ignalinos parką šalia geležinkelio stoties papuošti šiuo vienu seniausių išlikusiu garvežiu, įamžinančiu tikrąją Ignalinos, kaip miesto, įkūrimo ir Lietuvos geležinkelio istoriją. Bet ar pritaria šiai idėjai ignaliniečiai?“, – dar vasarį Ignalinos TV laidoje į kelionę laiku išsiruošusi pasakojimo herojė. 

Idėja atgaivinti senojo geležinkelio parko prisiminimus, atgabenant čia ir miestelio istoriją įprasminantį garvežį – net keletą mėnesių pulsavo jaudinančiu, bet tolygiu ritmu. Žingsnis po žingsnio ėjome pirmyn. Kalbinome ignaliniečius, sutiktus mieste, ir net kraštietį signatarą Česlovą Juršėną, norėdami sužinoti jų visų nuomonę, susitikome su garvežį anuomet į Ignalinos vaikų vasaros stovyklą gabenusiu Jonu Vainausku, geležinkelio sistemos darbuotojais Brone Menčinskiene, Mykolu Stanevičiumi, Ana Zabulis bei tremtiniu Rimantu Kačiuliu, mokytoja Pranute Bilkiene, kraštotyrininku Antanu Karmonu. Lankėmės Lietuvos geležinkelių muziejuje, ketindami sužinoti, kaip keitėsi Ignalinos geležinkelio stotis nuo jos įkūrimo…  

Drauge visiems rutuliojant šią idėją, atsirado pasiūlymų ne tik pastatyti garvežį kaip eksponatą, bet jame įrengti miesto įsikūrimo istoriją, pasakojančią ekspoziciją, kitą reikšmingą besikeičiančią informaciją. Atkurti gražų parką, įrengti poilsio zoną ir lauko kavinukę, pasitelkiant vaikų ir moksleivių vaizduotę projektinių edukacinių veiklų metu. 

Ignaliniečiai ir miesto valdžia apsisprendė – neleis amžiams į užmarštį nugrimzti Ignalinos miškais ir gatvėmis vaikščiojančiai istorijai, nešiojančiai su savimi džiaugsmą, atradimus ir svajones, skurdą, badą ir kančią, mirtį ir prisikėlimą, tikėjimą, meilę ir viltį. 

Tai – tikra tiesa. Tiesa, kad viskas tebėra mūsų rankose. Mūsų tautos istorija ir praeitis su visais atspalviais ir skoniais yra dabarties ateitis. Jei šiandien gyvensime vardan savo tautos ir vardan savo garbės – neišnyksime ir mes. Išsaugota protėvių ir mūsų pačių istorija gyvens šia žeme vaikštant mūsų vaikams ir kitoms jų kartoms. Mūsų pareiga – nenukirsti šaknų, neuždaryti durų ir neatgręžti nugaros savo ateičiai. 

„Į laiko kelionę vedini šios idėjos išvykome vasario 24-ąją. Smagu ir vėl sugrįžti į 2019-uosius, ir svarbiausia – ne tuščiomis. Ši kelionė buvo nuostabi ne tik mums, bet tikimės, jog ji patiko ir jums. Visi sutikti žmonės – įamžinti, o mūsų laidose parodyti reportažai apie juos – tapo mūsų brangaus miesto – Ignalinos – išsaugota istorijos dalimi.

Ar idėja bus įgyvendinta, parodys laikas. Ir vėjas, kaip sykis, palankus pūsti pradėjo, ir saulė skaisčiau nušvito. Gal dėl to, kad mūsų išsiilgus buvo, o gal dėl to, kad ji – geras lemties ženklas. Vasara – pasiruošimo naujiems iššūkiams metas. Taško dar nedėsime ir lagamino taip pat neišpakuosime. Kas žino, kur likimas nublokš mus rudenėjant. Juolab, kad rajono valdžios vyrai, užsidegę idėja, jau pakeliui į sostinę“, – sakė gegužę iš laiko kelionės grįžusi Ignalinos TV laidoje pasakojimo herojė.

Meras J. Rasikas patikino, kad derybų darbai su AB „Lietuvos geležinkeliais“ pradėti. Nors, žinoma, visokeriopas idėjos palaikymas ignaliniečiams – tikrai nepakenktų. 

Judam toliau

Nepriklausomai nuo įvykių spartos ir posūkių, Ignalinos TV kūrybinė grupė bei laikraščio „Mūsų Ignalina“ komanda šia linkme dirbs ir toliau. Toliau ieškos įdomių istorijų, jas prisimenančių žmonių, rengs reportažus ir rodys jums. Be jokios abejonės, neišsiversime čia be Romučio Matkevičiaus (Matusos) ir kitų istorijos faktais besidominčių žmonių pagalbos, be ignaliniečių senų fotografijų ir kitos reikšmingos informacijos. Tad kviečiame prisijungti 

(kontaktiniai duomenys: tel. 8 611 61437, el. paštas lina@mignalina.lt).

Apie viską ir toliau pasakosime jums rudenį prasidėsiančiame naujame Ignalinos TV sezone. 

P. S. Vis sulaukiu pastabų iš rajono gyventojų, kad esą rašau ignaliniečių vardu, nors pati nesu ignalinietė. Vieni mano gimtine vadina Daugėliškį, kiti Dūkštą… Kaip kam patinka. Faktas – aš 10 metų gyvenau Daugėliškyje, taip pat faktas – vienerius metus gyvenau už Dūkšto įsikūrusiame viensėdyje. Bet tik tiek. Su tomis vietovėmis mane sieja tik pažįstami žmonės, kurių turiu visame rajone. Ir labai tuo džiaugiuosi. 

Kalbant apie Ignaliną, aš esu 5-oji, o mano sūnus – 6-oji vienos giminės karta Ignalinos mieste. 

Mano prosenelis (2-oji karta), kurį pažinojau, beje, ilgametis geležinkelininkas, Justinas Ozarinskas (1909–1981). Nors Justinas visada laikė save ignaliniečiu, būtent dėl geležinkelio jis gimė ne Ignalinoje, o Sankt Peterburge. Jo tėvas, ignalinietis Anupras Ozarinskas ((1879–1961) 1-oji karta) su žmona Augustina (1889–1952) iš šio krašto išvyko į Sankt Peterburgą vykdyti su geležinkeliu susijusių statybos darbų, ir taip jau nutiko, kad Justinas ten ir gimė. Anupras su šeima ilgą laiką kėlėsi iš vienos vietos į kitą palei geležinkelį, kol vėl sugrįžo į Ignaliną, į namelį Totorių gatvėje. Justinas jau nuo 14 metų pradėjo dirbti geležinkelininku, buvo atsakingu už šį kelio ruožą.  Vėliau sukūrė šeimą su Elena Mačiulyte (1909–1989) iš Girminių ir kartu su tėvais pasistatė namus Vilkakalnyje, dabartinėje Vilniaus gatvėje. Šeimoje buvo septynios atžalos. Du iš jų (3-oji karta) tebegyvena Ignalinoje, du 4-osios kartos atstovai taip pat čia. Taigi, kalbėti apie Ignaliną ir vadintis ignaliniete tikrai galiu. 

Ignalinos TV archyvo nuotr. 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje