Skip to content

Laisvė be sąžinės

Arminė NORKĖ (Mažulonys)

Praėjusį šeštadienį, ketvirtą ryto, nuo Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos Vilniuje nulupta atminimo lenta Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai. Tai padaryta Vilniaus mero, vieno iš naujosios liberastų partijos, pavadintos „Laisvės“ partija, įkūrėjo Remigijaus Šimašiaus nurodymu. Ir jeigu Kazio Škirpos vardu pavadintos alėjos pervadinimui R. Šimašius dar užsitikrino saviškių palaikymą Vilniaus miesto taryboje, tai šį kartą jis veikė vienas.

Atminimo lenta buvo nulupta naktį, šeštadienį, bijant viešumo. Taip visada elgiasi bailiai. Šiaip jau naktimis dirba vagys, bet neatsilieka ir tie, kurie kėsinasi pavogti Lietuvos laisvę. Remdamiesi pramanytais, iki šiol istorikų nepatvirtintais kaltinimais, jie siekia apjuodinti kuo daugiau tų, kurie už tą laisvę kovojo.

Įsakymą nuimti atminimo lentą Generolui Vėtrai R. Šimašius davė, nesitardamas su miesto taryba, tačiau sakyti, kad jis veikė vienas, būtų labai neteisinga. Jis žinojo, kad už jo nugaros stovi galingi draugai, kad palaikančiųjų bus daug, o pasipiktinusieji bus užčiaupti. 

Taip ir atsitiko. Nė vienas populiaresnis portalas neišspausdino smerkiančios nuomonės (nevadinsime tokia paminėjimus, kad „yra kitaip manančių“), o ir pranešimai apie R. Šimašiaus žygdarbį greitai dingo iš portalų. Užtat visi pranešė, kad žydai ir Lietuvoje, ir net Amerikoje, įsivaizduojate, kokia mums garbė, net Amerikoje ploja katučių.

R. Šimašius sako, jog lentą nuplėšti įsakė siekdamas, kad „būtų taikomas vienodas principas  visiems atminimo ženklams, kurie susiję su totalitariniais režimais – tiek kalbant apie Žaliojo tilto skulptūras, nukeltas prieš kelerius metus, tiek apie ženklą J. Noreikai“.

Laisvę R. Šimašius supranta visų pirma kaip laisvę meluoti. Kur dingsta tas „vienodas principas“, kai kalbama apie lietuvius, kolaboravusius su sovietais, kurių atminimas „įamžintas“ iki šiol: Petrą Cvirką, Salomėją Nerį, Liudą Girą…

Ką čia šie išvardintieji, jeigu Vilniuje iki šiol kabo atminimo lenta Vilniaus miesto tarybos deputatei Valerijai Valsiūnienei. Tai pačiai poetei V. Valsiūnienei, kuri anais laikais buvo agentas Nr. 15764 slapyvardžiu „Oras“ ir 1946 m. išdavė tuometinei MGB Generolą Vėtrą. Šis atminimas R. Šimašiui aiškiai brangus ir saugotinas. 

Dabar bereikia laukti, kada partizanai vėl bus suvaryti į bunkerį – kada Lukiškių aikštėje bus supilta „Laisvės kalva“, ant kurios bus galima pailsėti ar pavedžioti šunis. Pasityčiojimas? Ne, menas.  

Diskusijose Rašytojų sąjungoje dėl paminklo P. Cvirkai nugalėjo nuomonė, kad jeigu P. Cvirka neturėjo kitos išeities, kad jeigu ne jis, kitas būtų pasielgęs taip pat. Matyt, todėl sovietiniams kolaborantams pas mus paminklai ir gatvės. Kovojusiems prieš sovietus – užmarštis, jeigu ne šiandien, tai netolimoje ateityje.

Baigiant apie Vilniaus pašlemėką, belieka priminti, kad būtent jam būnant teisingumo ministru jo vadovaujama ministerija suteikė Minskui informacijos, kuri leido įkalinti žymų Baltarusijos opozicijos veikėją.    

Dėl žydų galėtų būti atskira kalba. Jeigu lietuviai, nuvažiavę į Izraelį, lankstosi ir atsiprašinėja už tai, kas Lietuvoje buvo padaryta žydams, tai ar bent kartą žydai atsiprašė lietuvių už tai, ką jie padarė lietuviams Lietuvoje? Turiu galvoje tokius lietuvių žudikus kaip Nachmanas Dušanskis, radęs prieglobstį ir ramiai numiręs Pažadėtoje žemėje Izraelyje, ir šimtus kitų žydų, tarnavusių NKVD, MGB, KGB… Ar girdėjote kada žodį „lietuvšaudžiai“?

Šiandien Izraelis Palestinoje elgiasi taip, kaip kadaise Vokietija okupuotose šalyse. Žydiškieji okupantai užgrobtose palestiniečių žemėse kuria nausėdijas, griauna palestiniečių namus, išvaro juos. Kartais tie, kurie pasako šią tiesą, vadinami antisemitais, nors semitai – tai ne tik žydai, bet ir arabai. O Jungtinių Tautų rezoliucijos, smerkiančios Izraelį, nevykdomos.

Beje, Lietuva paprastai Izraelio nesmerkia – susilaiko, kai priimamos tokios rezoliucijos. O čia. Lietuvoje, dar gal liko pasmerkti arba užmiršti savo istoriją, ir sulauksime patenkinto Amerikos žydų kongreso linkčiojimo. Lietuvos istoriją perrašo svetimi – ne pirmą kartą.

Saviškiai irgi skuba ją pataisyti. Sekmadienį, 17.30 transliuotos LRT TV žinios pranešė, kad Amerikos žydų kongresas pasveikino Vilniaus veiksmus. Ne vienvaldiškus R. Šimašiaus, o viso Vilniaus. Ir dar pranešė, kad lenta buvo nuimta, protestuojant kelioms dešimtims žmonių, nors tai buvo daroma naktį, niekam nematant. 

Štai taip. O jūs sakote – istorija. Ne, tiesiog laisvė be sąžinės. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!