Šiandien mūsų turtas – garbaus amžiaus 90-mečiai. Jų rajone dar tikrai turime. Keliaudama po rajoną ir bendraudama su žmonėmis, pastebėjau daug skirtumų, bet ir daug bendrų dalykų tarp įvairiuose rajono kampeliuose gyvenusių žmonių. Ypač įdomu, kai išgirsti sutampančių pasakojimų iš skirtinguose kaimuose gyvenančių žmonių, jautiesi, lyg būtum gyvenęs anuomet su jais. Anądien 93-ejų Alfonsas Sapiega iš Salos (Didžiasalio k.), porindamas apie jaunystės šokius, prisiminė apie smagų vakarojimą pas Vaiškūną Bujutiškėje (Ceikinių sen.). Šis žmogus jau žuvęs kartu su partizanais. Vos nesušukau, žinanti ir tą kaimą, žinanti ir minėto žmogaus istoriją, pažįstanti ir anūkus, proanūkius. Laiku susigriebiau ir patylėjau… Visi mes esame kažkaip susiję, susipynę nematomomis gijomis, visi turim vienokią ar kitokią misiją ir kiekvienas mūsų žingsnis nėra atsitiktinis, kiekvienas mūsų žodis kažkam labai reikalingas, tik šiandien mes dar to nežinome. Vienoje iš kelionių sužinojau ir Jakėnų kaimo, netoli nuo Švedriškės, istoriją. Šioje Onos Butrimaitės-Laurinienės prisiminimų kraitėje ir aptikau daugybę viso mūsų krašto istorijos, tradicijų ir papročių atspindžių.
Visa, kas pasakojama šiose eilutėse, Onos Butrimaitės-Laurinienės, gimusios 1929 m., prisiminimai, remiantis tikrais faktais. O ko nesiekė jos atmintis, pasakoję tėvai, seneliai. Faktų tikrumui patvirtinti iš žemėtvarkos archyvų gauta 1938 m. eksplikacija su Jakėnų kaimo žemės savininkų pavardėmis, vardais, turimais žemės sklypais. Tuomet kaime buvo 53 sodybos, kuriose gyveno ir žemių savininkai su šeimomis.
„Jakėnai – didžiulis kaimas nuostabiame gamtos kampelyje prie miškų ir mėlynakių – Ažvinčio ir Ažvintaičio – ežerų, tarsi plati upė įsiliejęs į Minčios mišką.
Žemė buvo rėžiuose, nedosni, nelabai derlinga, todėl žmonės sakydavo: „Lengva žemelė prie smiltelės“. Savo pasakojimą skirsiu į dvi dalis – iki 1940-ųjų ir po jų.
Tai buvo žibalinių lempų, sermėgų ir klumpių era, žmonės vertėsi sunkiai, išliejo daug prakaito, kad galėtų išmaitinti šeimas. Nors buvo materialiai neturtingi, bet labai aukštos moralės, tikri dvasios turtuoliai.
1929 m. į Švedriškę atvažiavęs iš Žemaitijos klebonas Jonas Gurauskas įkūrė parapiją ir suorganizavo bažnyčios statybą. Žemės plotą paaukojo turtinga ponia Marija Liščinskienė, o statybos darbuose talkino visi parapijos žmonės. Ji pradėta statyti 1932 m., o baigta ir pašventinta 1934 m.
Prisimenu, tada Švedriškėje veikė paštas, krautuvė ir mašina vilnoms karšti, kurios savininkas Vincas Čeberakas. Vėliau pastatė mokyklą, įkūrė girininkiją (girininkas J. Meškauskas). Veikė šaulių ir pavasarininkų organizacijos. Šaulių vadas – Justinas Preibys (mokytojas), o vėliau Gimžauskas iš Tolimėnų. Pavasarininkų organizacijai vadovavo bažnyčios vargonininkas Kazimieras Četkauskas.
Į Švedriškę pas kleboną Joną Gurauską atostogų nuolat atvažiuodavo jo giminaitis klierikas Valentinas Šikšnius. Jaunam klierikui, būsimam kunigui, buvo pavestas parapijos vaikų ir jaunimo dvasinis ugdymas. V. Šikšnius, būdamas didžiu Tėvynės patriotu, tokioje dvasioje auklėjo ir mus, vaikus. Jis paruošė visus vaikus Pirmajai šv. Komunijai, suorganizavo angelaičių kuopą ir pats jai vadovavo, subūrė ir jaunuosius pavasarininkus – 14-mečius, kurie jau buvo išaugę iš angelaičių amžiaus. Įdomios ir turiningos buvo angelaičių ir pavasarininkų programos, turėjome ir savo vėliavas, ir himnus, rengėme vaidinimus, monologus, muzikines programas, dalyvavome varžytuvėse, o už puikius pasirodymus pats klebonas parūpindavo arklių su vežimais, kad mus nuvežtų į didesnes parapijas pasirodymams.
Prieš vykstant pasirodymams ar suėjimams, tiek Švedriškėje, tiek svetur, kiekviena organizacija giedojo savo himną: šauliai – „Tautišką giesmę“, o pavasarininkai ir mes, angelaičiai, savo himnus.
Mūsų žmonės nuo mažens auklėjo patriotine dvasia ir bažnyčioje, ir mokykloje. Bet pradžių pradžia – šeimose. Motinos vakarais prie žibalinių lempų, sukdamos ratelius, mokė melstis, mylėti Dievą ir Tėvynę, būti dorais, sąžiningais žmonėmis.
Gražus gyvenimas Nepriklausomoje Lietuvoje. Nors buvome ir neturtingi, bet linksmi ir laimingi. O koks nuostabus Lietuvos kaimas skirtingais metais laikais…“ – prisimena O. Burtimaitė-Laurinienė.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!