„Kuomet pradėjau eiti į mokyklą, vasaras leisdavau Aukštaitijoje, vienkiemyje prie Suginčių, pas močiutę Kraujelienę (…). Atsimenu kalnioko šlaite dviejų galų trobą, o žemiau, netoli balos, stovėjo klėtis. Jau tuomet sena ir sukriošusi. Ištrupėjusioje susparoje kielė susinešė lizdelį. Man artinantis ji purptelėdavo ir nulėkusi tolėliau, nerimastingai trūkčiodavo uodegą. Nepamenu kokių paskatų vedinas, vieną kartą tyliai prisėlinau iš už kampo ir kai buvau šalia lizdelio, staigiai čiupau niekuo nenutuokiantį paukštį. Ir pagavau. Dar ir dar, praėjus ilgiems metams po šios „medžioklės“, atsimenu užplūdusį susijaudinimą, kuomet rankose spaudžiau sugautą paukštuką. Medžioklės instinktas sudrebino ir giliai išsirėžė vaiko sąmonėn, sudrumstė protelį…“. Tai ištrauka iš Valdo Danilevičiaus knygos „Klejonės. Papasakotos fotografijos“ pratarmės. Tokia buvo dabar Ažvinčių kaime gyvenančio pono Valdo kelionės į didįjį medžioklio gyvenimą pradžia. Kabliukas. 

V. Danilevičiaus sodyba su daugeliu pastatų įsikūrusi kažkada buvusioje Ažvinčių dvarvietėje, šimtamečių klevų ir liepų paunksmėje. Sodybos teritorijoje dar yra 12 ha ąžuolynas, didžiulis tvenkinys, kuriame knibžda gausybė įvairių žuvų, laksto laisvalaikiui skirti žirgai. Iš viso sodyba užima 30 ha plotą. Visa tai pastatyta, įrengta, padaryta per dešimt metų. Neįtikėtina. Kaip? „Kasdienis darbas nuo saulėtekio iki saulėlydžio“, – juokiasi Valdas.

Sodyboje dirba nedidelė statybininkų brigada, kuri pagal užsakymus sukerta namus ir kitus pastatus, stato sodybos statinius. Tačiau svarbiausias sodybos šeimininko pragyvenimo šaltinis – trofėjinių medžioklių organizavimas po visą pasaulį. V. Danilevičius suburia 2–3 medžiotojų grupę (ir lietuvių, ir užsieniečių) ir vyksta ten, kokio žvėries sumedžioti pageidauja medžiotojai. Jie dažnai būna labai konkretūs. Tarkim, sako – noriu sumedžioti tiek ir tiek kilogramų leopardą. Ar dramblį, raganosį, begemotą… Per vieną išvažiavimą sumedžiojami 1, 2, 5 trofėjai. Kaip pasiseka. Bet visai nepasisekti negali. Vykstantys už paslaugą ir būsimą laimikį moka solidžius pinigus. Tokios išvykos trunka nuo savaitės iki mėnesio ir ilgiau. Priklauso, kur važiuoji. Sumedžioti trofėjai medžiotoją pasiekia negreit. Jie atsiunčiami, sutvarkius visus išvežimo iš tos šalies dokumentus. Tai užtrunka kartais iki metų. Yra šalių, kur medžioti leidžiama, bet trofėjų išvežti – ne. Tokios politikos laikosi visos Pietų Amerikos šalys. 

Ponui Valdui dabar sunkiau prisiminti, kur jis nebuvo. Afrika išvaikščiota skersai išilgai, išskyrus tas šalis, kur vyksta karai ir kariniai konfliktai. Abi Amerikos, Australija pripėduota, žinoma, ir Europa apeita. Tačiau, ko gero, labiausiai ponas Valdas serga Rusijos šiaure. Taimyras, Čiukčija… Jai skirta ir visa minėtoji knyga. Beje, ji pernai metų pabaigoje išleista prieš jo jubiliejų ir buvo padovanota pakviestiems draugams… vietoje jubiliejinio baliaus.

Afrikoje medžioklės plotai priklauso arba bendruomenėms, arba nacionaliniams parkams, yra safarių alėjos, įvairios kitos medžioklės zonos. Leisdami užsieniečiams medžioti, afrikiečiai uždirba nemenkus pinigus. Juos gauna tie, kieno plotuose medžiojama. Vietiniai gyventojai taip pat medžioja, net ir ten, kur uždrausta. Ten paprotinė genčių teisė yra viršesnė už bet kokius įstatymus ar draudimus. Tarkime, kiekvienas genties vyras tampa vyru ir įgyja teisę vesti tik tuomet, jei sumedžioja liūtą. Ir nesvarbu, kad toje teritorijoje medžioklės draudžiamos. Arba kokią karvelę laikantis žemdirbys nuodija liūtus, kad šie galvijų neišpjautų. O kiek nuotykių patirta tolimuose kraštuose. Ne kartą buvo ištremtas iš tos ar kitos šalies, grasinta kalėjimu.

Dabar svarbiausia nokstanti naujiena. V. Danilevičius ne tik organizuoja trofėjines medžiokles, bet ir pats medžioja nuo Žemės ūkio akademijos baigimo laikų. Trofėjų, kurie šimtais skaičiuojami, dabar yra laikinoje patalpoje, daug jų kabo, stovi kituose sodybos statiniuose, svečių namuose (yra ir tokie). Čia ir sumedžiotas Afrikos penketukas (liūtas, leopardas, dramblys, raganosis, buivolas), ir turbūt visų rūšių Afrikos antilopės, Rusijos šiaurės ir Europos miškų fauna. Ypatingą vietą užima nedidelis vanagas, nes jam jau 100 metų ir jis sumedžiotas dar Valdo senelio. V. Danilevičius Čiukčijoje dalyvavo ir banginių medžioklėse. Banginis paimamas tik po kelių šimtų šūvių, jo medžioklė yra kolektyvinė. Apie tai byloja didelio formato įrėmintos nuotraukos, nes iš banginio trofėjaus nepadarysi. Nors ne, yra ir šio milžino dalis. Tai banginio ausis, kuri yra kaulinė.

Ir nors prieš keletą metų jis sakė, kad muziejaus nerengs, dabar jau pastatytas ir baigiamas įrengti jam pastatas. Specialiai statytas tokio aukščio (daugiau, nei 5 m), kad tilptų stovinti žirafa. Viduje – erdvės, tarsi bažnyčioje. Čia sutilps visi turimi trofėjai – ir smulkūs, ir dideli. Bus aukštai įrengta rampa arbatai gerti ir begeriant žvalgytis po faunos pasaulį. Visa tai vadinsis – Valdo Danilevičiaus gamtos muziejus. Būtent taip ir ne kitaip. Jį atidaryti ketinama pavasariop. Jis bus atviras kasdien, svarbu, kad po to jis būtų įtrauktas ir į turistinius maršrutus. Tai bus savotiška vieno praradimo kompensacija. Esame rašę, kad panašų muziejų prieš šešetą metų rajone norėjo įrengti Valdo kolega Antanas Truskauskas. Tuomet neatsirado jam patalpų ir muziejus iškeliavo į Mindūnus Molėtų rajone. Ten nuolat lankomas gausaus turistų tunto, manau, kad panašiai bus ir Ažvinčiuose. „Mums trūks vieno – asfalto į Ažvinčius ar bent per kaimą. Vasarą skęstame dulkėse, kasmet kalbama, kad va, jau asfaltuos, bet ir vėl norai subliūkšta“, – sako sodybos šeimininkas.

Persipina laikas  ir tūkstantmetės tradicijos

Valdo Danilevičiaus žmona Skirmantė bene taikliausiai atspindi šeimos gyvenimo būdo vingrybes. Po keleto minučių Danilevičių sodyboje jautiesi lyg keistame, bet labai harmoningame ir ramybe alsuojančiame pasaulių susidūrimo taške. Rasi žiupsnelį tūkstantmečius skaičiuojamų tradicijų, kažkur prabėgs vaizdas iš romantinio vokiečių filmo, pūstels didingos anglų prabangos.  Ir visa tai kažkaip labai skoningai suderinta vienoje buvusio Ažvinčių dvaro teritorijoje. Nors jei reikėtų apibūdinti vienu sakiniu, tai būtų modernus urvas, kurį įrengęs ir prižiūrintis vyras dažnai vyksta medžioti mamutų, kad aprūpintų šeimą, o socialine urvo veikla rūpinasi patikima ir dvasiškai stipri jo moteris. 

Gal man tik pasirodė, bet už savitą, gal net vyrišką sodybos stilių tikrai atsakinga būtent Skirmantė, paprastai ir lengvai po teritoriją basomis plasnojanti gilių ir paslaptingų akių moteris. Nerasi čia perkrautų rūtų darželių. Ne. Tvirti pastatai, patikimi teritorijų pertvėrimai, akmeninis kelias, medžiai, veisliniai žirgai, veislinis šuo ir… tvarka. Jauti, kad šeima tvirtai abiem kojomis stovi ant žemės, nors abu atsipalaidavę, šmaikštūs.

Namai namais, o pačioje sodyboje gausu ir kitų statinių. Pirtis, svečių namai, garažai, salė ir kt. Salėje, kur išrikiuoti Valdo trofėjai ir įrengta jo darbo vieta, moteris nemėgsta lankytis. Tai – vyro erdvė, nelabai jai rūpinti. Kita vertus, juk ji turinti savąja. „Vieną dieną žmona pasakė, kad namuose „sunaikinom visas „slaptas“ erdves“, nes pirmas aukštas – kone viena didelė erdvė ramiai leisti laisvalaikį, valgyti ir bendrauti su svečiais, o antrame – miegamieji, tai teko sugalvoti ką nors. Pastačiau jai namelį, kuriame ji laiko visus tuos daikčiukus, bet pavadinom ją „sluoikine“, na ten laikomi stiklainiai, marinavimai visokie ir panašiai“, – sako Valdas. Gal tai ir pasirodys smulkmena, bet ji pasakanti apie abu šeimininkus, jų santykius labai daug.

Skirmantė mėgstanti įvairius rankdarbius. Moteris sako susižavėjusi vilna ir galimybėmis iš jos sukurti kaskart nenuspėjamų, dailių ir gražių dirbinių. Labai rimtas moters „užsikrėtimas“ – knygos. Jos pavergė Skirmantę. 

Čia pat prie namų ganosi du žirgai. Jie – Skirmantės numylėtiniai. Ir gyvena jie čia dėl to, kad gyventų, kad būtų draugais, skriejant užmiršus pasaulį laukais ir miškais. 

Autorių nuotr.