Kas sako, kad moterys negali? Ir dar kaip gali, kai nori. Čia ne apie gyvenimą, o apie politiką, kurioje, žinia, svarbiau yra ne galėti, o norėti, Politikoje dar svarbiau yra žadėti, bet šį kartą ne apie tai kalba.

Štai, jeigu kas pamiršo, yra tokia politikė Agnė Zuokienė. Mažai kas ją žino, o jeigu ne jos vyras Artūras Zuokas, apskritai būtų likusi… Na, patys žinote, kur, bet nerašysiu, kad nesulaukčiau kaltinimų patys žinote, kuo. Todėl, kai Zuokų šeima pradėjo byrėti, Vilniaus tarybos narė A. Zuokienė nusprendė netylėti ir rado savo namuose šimtą dėžių su Jono Meko daiktais.

Beje, dėl skyrybų. Sako, kad Lietuva pagal jų skaičių pirmauja Europoje. Praėjusį savaitgalį išgirdau per vieną komercinę radijo stotį, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skyrybų prevencijai skyrė ar ne 35 milijonus eurų, kad savivaldybėse yra specialūs žmonės, kuriems pavesta kovoti su skyrybomis, kad tam reikia skirti dar daugiau pinigų… Žinote, kaip pas mus būna: kai tik reikia su kuo nors kovoti, tuoj sukuriami etatai, tuoj jie užpildomi, tuoj aktyviai kovojama – kalbama, žadama, šiltos vietos užimamos… Tarsi Lietuva būtų pinigais pertekusi.

Bet kovotojai už tvirtą santuoką Zuokų šeimos neišgelbėjo, ir A. Zuokienė savo name staiga, netikėtai, apstulbo, radusi šimtą dėžių su daiktais, kuriuos A. Zuokas gal pavogė iš J. Meko. Tuoj paskambino Vilniaus merui Remigijui Šimašiui, tas atsiuntė antstolius, ir dėžės buvo sėkmingai išvežtos į meriją.

Dar būtų galima kalbėti apie tai, kad R. Šimašius vėl apsidirbo, šį kartą patikėdamas, kad savo namuose žmona netikėtai gali rasti šimtą dėžių, kurias ten jai nežinant prieš metus ar dar anksčiau padėjo vyras, tegul ir buvęs. Ir apskritai aišku, kad „skandalas“ buvo išpūstas, norint užgožti nevykėlio mero darbus trinant tautos atmintį… Bet pagalvojau, kad įdomu būtų tokią politikę nuo Lietuvos nusiuntus į Briuselį. Linksmiau gyventi būtų.

Mat dabar Europoje madoje yra lyčių lygybė. Jos forma šiek tiek iškreipta, pirmiausia reikalaujama ne kompetencijos, o konkrečios lyties, kad vyrų ir moterų būtų po lygiai. Kadangi istorija kartojasi, tai priminsiu, kad visa tai jau buvo: sovietmečiu irgi kai kur turėjo būti atitinkamas procentas darbininkų, atitinkamas – valstiečių, atitinkamas – „tarybinės inteligentijos“. Ir moterų atitinkamai turėjo būti, tiesa, ne pusė, bet, kaip anais laikais nepagarbiai sakydavo, „bent dėl kvapo“.

Tad dabartinės „kvotos“ – nieko naujo. Čia vienu metu buvo bandyta prisiminti, kad net carinėje Rusijoje kvotos būdavo, bet greitai nutilta. Mat tos kvotos buvo įvestos stojantiems į mokyklas. Caro valdininkai suzgribo, kad gimnazijose mokosi beveik vien žydų vaikai, o kitiems vietos nelieka. Kadangi tais laikais žydai gyveno geriau, negu absoliuti dauguma imperijos gyventojų, jie galėjo suteikti geresnį pradinį išsilavinimą savo vaikams, kurie lengviau įstodavo mokytis toliau. Štai tada caro Aleksandro II laikais ir atsirado kvotos – tada vadintos procentine norma. Neviešai kvotų, ne tik studentams, bet ir dėstytojams, buvo laikomasi ir Sovietų Sąjungoje. 

Kurį laiką kvotos buvo pamirštos, kaip nedemokratinis reguliavimo būdas. Bet kai kalbama apie lyčių lygybę, demokratiją galima pamiršti. Turi būti po lygiai, ir baigtas kriukis. Prieš Briuselį, kaip ir prieš carą, nepasispardysi, todėl ir Lietuvai, norint gauti „gerą“ komisaro postą, reikia į tą postą pasiūlyti moterį. Ar bent jau du kandidatus, vyrą ir moterį, o paskui jau Briuselis nuspręs, kas Lietuvai geriausiai tinka.

Kadangi valdžia būtinai nori siųsti saviškį, nes mano, kad saviškis Lietuvai geriau tinka, o tarp saviškių moterų rasti nepavyksta, ieškant išeities iš tokios aklavietės derėtų vėl prisiminti tai, kas jau buvo. O kadaise buvo toks filmas „Džiaze tik merginos“, beje su Merilin Monro. Jo siužetą galima atpasakoti vienu sakiniu: du darbo neturintys vyrukai, norėdami įsitaisyti orkestrėlyje, į kurį priimdavo vien merginas, persirengė moteriškais drabužiais.

Pasinaudojus tokis schema, nusiųsti į Briuselį moterimi persirengusį vyrą – juokų darbas. Ne, apie lyties keitimo operaciją kalbėti neverta, nupjovus prisiūti ne taip paprasta, o juk turtingam grįžus iš Briuselio dar ir pagyventi norėsis. Šiais laikais tai lengva padaryti: pakanka pasakyti, kad tu jautiesi esąs moteris, ir tave turi tokiu pripažinti.

Taigi į komisarus, atsiprašau, į komisares sėkmingai gali važiuoti ekonomikos ir inovacijų ministras Virginijus Sinkevičius. Jis, moterimi perrengtas, netgi visai neblogai atrodytų, gal ten Briuselyje netgi nuo įdomių pasiūlymų negalėtų pabėgti. Bet gal už tokius pinigus žmogus galėtų penkerius metus pakentėti? O Lietuva, kaip sako jos gyvenimą reguliuojantys politikai ir jiems pritariantys visokių galų gynėjai, gražiai atrodytų europiniame kontekste.

Atvirai pasakius, man tai atrodo kažkokia komedija. Gal net idiotizmas. Bet aš šito nesakau – dar apkaltins kokiu nors lyčių nelygybės kurstymu.