Rugpjūčio 2 d. rašėme apie Ažvinčių kaime gyvenantį medžiotoją, trofėjinių medžioklių organizatorių visuose pasaulio žemynuose Valdą Danilevičių. Pas jį susikaupė tiek trofėjų, kad nutarta steigti gamtos muziejų. Jo pastatas jau baigiamas įrengti ir ketinamas atidaryti pavasarį. Tarp trofėjų yra ir didysis Afrikos penketukas: liūtas, dramblys, leopardas, buivolas ir raganosis. Šiandien spausdiname V. Danilevičiaus rašinį, kaip jis Namibijoje medžiojo leopardą.

Redakcija

Leopardas, drauge su tigru, liūtu, jaguaru ir irbiu priskiriami garbingai didžiųjų kačių panterų genčiai. Šiuo metu išskiriami aštuoni leopardo porūšiai, paplitę Azijoje ir vienas Afrikinis leopardas (lot. Panthera pardus pardus), gyvenantis Afrikoje, į pietus nuo Sacharos. Beje, tai vienintelis leopardų atstovas, kurio medžioklė, nors ir su įvairiais suvaržymais, tačiau dar leidžiama Zimbabvėje, Tanzanijoje, Pietų Afrikoje, dalinai Botsvanoje bei Zambijoje ir, žinoma, Namibijoje. Uolingos kalvos, tinkamos leopardui slapstytis dienos metu, aplink plytintys krūmynai su gausia antilopių populiacija ir didelėmis galvijų bandomis, ir nedidelis žmonių tankumas – tai puikiausia terpė šiam galingam plėšrūnui, sugebančiam įvilkti į medį kelis kartus už save sunkesnį grobį. Natūralių priešų nedaug – tik liūtai ir būriais gyvenančios dėmėtosios hienos. Tačiau taip jau susiklostė, kad liūtų Namibijoje nedaug, o dažniausiai sutinkamos hienos yra rudosios, kurios maitinasi pavieniui ir grėsmės leopardui nekelia.

Svarbi priežastis, renkantis medžioklės vietą yra, kaip dabar įprasta sakyti, kainos ir kokybės santykis, kuris Namibijoje ypač palankus safario mėgėjams. Ir žinoma, senosios leopardų viliojimo tradicijos, leidusios ištobulinti  medžioklės procesą. Tačiau medžioklės principas yra gana paprastas – teritorijoje, kur gyvena leopardas (siekia  iki 400 kv. km) tinkamose vietose išdėstomas masalas, dažniausiai tai yra šviežia antilopės ar galvijų mėsa, ir kasdien tikrinama, ar žvėris atrado jauką. Seniau viliojimo vietoje būdavo išpurenama žemė, kad aiškiai atsispaustų pėdsakai, tačiau dabar informacija renkama su foto kameromis. Plėšrūnui aptikus masalą, delsti nebegalima. Atsižvelgiant į vėjo ir pėdsakų kryptį, surenčiama slėptuvė ir apsiginklavus kantrybe tykojama, jei prireiks – ir per visą naktį.

Tai kur čia tas sunkumas, paklausite? Sumedžiojai kokią antilopę, pakabinai, kelis kartus patikrinai kamerą, ir kai tik tinkamas patinas pradeda lankytis, sėdai į pasalą ir „pykšt“ – džiaukis laimikiu. Taigi…

Medžioję svečiose šalyse paliudys, kai yra planas tam tikru laiku sumedžioti tam tikrą žvėrį, didžiausia problema yra ta, kad medžiojamo žvėries planai dažniausiai nesutampa su tavaisiais. O kur dar šūvis, iš nakčiai gana didelio 100 m atstumo, begėdiškai skiriantis adrenalinui…

Kai viską sugadina krūmai

Jau penkios dienos, kai trankomės po medžioklės plotus, tikrindami viliojimo vietose sukabintas kameras. Labiausiai nervina nesibaigiantis vartų kilnojimas. Kaip tyčia, mūsų nužiūrėtas žvėris apsistojo keliolikos kilometrų ilgio ir kelių kilometrų pločio kalne, iš visų pusių apsuptame galvijų augintojų fermos, kurios teritorija išraižyta įvairaus senumo, dažnai sukriošusiomis, tvoromis ir bandotakiais.

Pradžioje viskas klostėsi kaip iš natų, tačiau atėjus medžioklės laikui, žvėris nustojo lankytis prie masalo. „Tikriausiai sumedžiojo kokį grobį kalno viršuje“, – sumintijo Frankas, mano jaunasis vedlys. Tik hienos pastoviai patikrina jauką. Taip ir kilnojame tvoras, retsykiais kokį oryksą maisto programai ar babuiną sumedžiojam. Beždžionių mėsa taip pat tinkama jaukui, tačiau prieš tai reikia nulupti kailį, nes leopardai nemėgsta ilgų, besiveliančių nasruose plaukų. O gal ir blogai, kad tuos babuinus medžiojau. Ne veltui yra patarlė, kad jei susiruošei tykoti leopardo, prieš tai nešauk babuino. Pasak Šona genties medžiotojų, jo dvasia perspės plėšrūną apie gresiantį pavojų.

Šeštąją medžioklės dieną pagaliau nusišypsojo sėkmė. Stambus plėšrūnas aplankė jauką ir naktį kelis kartus maitinosi. Nuotaika iškart pasitaisė. Statom slėptuvę, užmaskuojame ją šakomis. Frankas atitempia kažkokį stovą, kuris šiaip naudojamas šautuvo prišaudymui, ir pamatęs mano nustebusį žvilgsnį paaiškina, jog jis skirtas tam, kad būtų kuo mažiau triukšmo, kai leopardas pasirodys. Žinau nerašytą taisyklę – nesvarbu, ar tu esi teisus, vietiniai geriau žino, ką daro. Tad nusprendžiu tylėti. Tačiau kai Frankas šautuvą virvelėmis pritvirtino prie stovo, pasijaučiau visai niekam tikęs…

Leopardui atėjus prie masalo, pradės veikti foto kamera ir Frankas telefone gavęs vibruojančius signalus, tylomis palies man petį. Taip sutarėme. Gudrus planas. 

Apie tokią naktį sakoma: „Tamsu, nors į akį durk“. Tik cikadų gaudesys ir daugiau jokių garsų. Valanda, antra, trečia… Sėdime, nejudame – ne juokai, leopardą medžiojame… Po vidurnakčio suvibravo daviklis ir Frankas palietė mano petį. Suprask – įjunk naktinį taikiklį. Pro optinį taikiklį vaizdas darosi aiškesnis. Vėjo nėra, bet mėsa linguoja. Geriau įžiūrėti, kaip tyčia, trukdo krūmai. Nieko sau… Kažkokia stichija užlieja nuo apačios ir kūną užplūsta nekontroliuojamas jaudulys… Pradžioje pradėjo drebėti kojos ir drebulys nenumaldomai kilo aukštyn…

Įsitvėriau į šautuvą ir tarsi palengvėjo. „Reikia giliai kvėpuoti ir nepasiduoti jauduliui“, – krebžda galvoje.

Kelioms sekundėms iš už krūmo išlindo leopardo galva. Geriau jau būtų nesirodęs. Vėl praradau jaudulio kontrolę. Tas šmikis atsliūkino prie masalo iš priešingos, nei laukta, pusės ir ramiai, krūmų priedangoje užkandžiavo atsistojęs ant žemės, net nesiruošdamas lipti į medį, kaip mes planavome.

Per žemai pritvirtintas jaukas ir neiškirsti krūmai. Kažkokia nesąmonė. Vis sušmėžuojanti leopardo galva tik dar labiau kaitino kraują ir jaudulys pasiekė išprotėjimo lygį. Jau ne aš laikau nukreipęs šautuvą į svajonių žvėrį, o pritvirtintas šautuvas padeda nenusiristi nuo kėdės. Mintyse dėkojau Franku už stovą.

Sustabdžius kvėpavimą, įmanoma kelias sekundes taikytis nedrebant. Taigi, iš esmės, šūvis galimas, tačiau juk nešausi per krūmus! Belieka tikėtis, kad  žvėris išlįs iš po priedangos. Kalatūnas baisus. Gerai, kad tamsu ir Frankas nemato.

Labai jau didelis žvėris, jei masalą pasiekė nuo žemės. Pasisotinęs dar sušmėžavo tarp krūmų ir ramiai nupėdino kalnų pusės link, palikęs drebantį medžiotoją ir, susikrimtusį dėl netinkamai paruoštos vietos, vedlį.

Jaudulys atlėgo taip, kaip ir užėjo – pradžioje nurimo rankos, po to pilvas ir galiausiai kojos nustojo drebėti. Nakties tamsoje dar riktelėjo leopardo išgąsdintas babuinas ir susirūpinusi dygliakiaulė vis šmirinėjo palei slėptuvę. Palengva pradėjo švisti.

6 val. ryto Kerzonas privairavo mašiną. Frankas tylomis peržiūrinėjęs naktinę fotosesiją, taip pat tylomis iškirto krūmus prie masalo.

Palaipsniui susijaudinimą pakeitė pyktis dėl vaikiškų klaidų įrengiant slėptuvę. Tačiau ir pats esu kaltas. Reikėjo pareikalauti, kad iškirstų krūmus prieš sėdant į palapinę, o ne tolerantiškai nutylėti. Nesinorėjo kalbėti, tad vaikštinėjau pirmyn ir atgal, kol anie du ruošiesi. Po to įkaliau „uspakajoncų“… Pyktis – blogas patarėjas, Frankas juk stengėsi.

Galop viskas kažkaip išsivaikščiojo ir apsvarstę tuos pačius juokelius apie juodus ir baltus, kaip zebro, gyvenimo dryžius, viskuo apkaltinome babuinus. 

Sėkmės linkėti nereikia! 

Sekanti diena, tiksliau naktis, vėl užgriebė tamsaus gyvenimo dryžio juostą. Po 12 valandų sėdėjimo, sustingę ir atvėsę, saulei tekant išlindome iš slėptuvės ir į Kerzono, atvažiavusio mūsų paimti, klausimą „Kaip sekėsi?“, Frankas tik nerišliai sumurmėjo, kad nieko gero. Nors gal nebuvo taip blogai – apsilankė ypač retas Afrikinis barsukas medlaižys, o vidurnaktį pralinksmino hiena, kuri pasišokinėdama vis bandė pasiekti masalą. Atkaklumo jai netrūko ir galiausiai stipriai sukandusi kumpio galą ir kabėdama ore sukinėjosi, kol neatlaikė viela, kuria buvo pritvirtinta mėsa. Drauge su grobiu pliūptelėjo ant žemės ir kiek atsipūtusi, keliolikos kilogramų mėsgalį nusitempė nakties tamsybėn.

Leopardas neatėjo. Frankas sakė, kad girdėjo kalnuose pjaunamos antilopės garsus, o tai reiškia, kad artimiausiomis dienomis žvėris doros šviežią grobį. Ir kada baigsis tas juodasis dryžius?

Ilgai laukti neteko. Grįžus į stovyklą, pagaliau atėjo metas gerom naujienom. Jau prieš dieną žinojome, kad už keliasdešimties kilometrų esančioje galvijų fermoje didžiulis leopardas papjovė veršiuką. Mėsos liekanas fermeris įkėlė į medį ir pritvirtino stebėjimo kameras. Dabar gavome žinių, kad šiąnakt prie jauko lankėsi du plėšrūnai. Pradžioje kameros užfiksavo patelę, o po vidurnakčio pasirodė grobio savininkas, didžiulis patinas. Viltis nuskaidrino mūsų veidelius. Dėl viso pikto, prieš naktinę medžioklę, kelis kartus šoviau į taikinį, nes ramybės nedavė sunkus nuleistukas ir nepatogiai pritvirtintas naktinis optinis taikiklis. Viskas gerai. Susitvarkysiu.

Fermeris Efanas palydėjo iki slėptuvės ir spausdamas ranką paklausė „Ar palinkėti sėkmės?“ „Ne, ne, Efanai, sėkmės linkėti nereikia!“ Gerai, kad nors paklausė, o ne tiesmukiškai rėžė… Tačiau vis tiek, pirmas kelias valandas į galvą lindo mintys, kad ateina leopardas, šaunu ir jis nubėga. Su tokiu nusiteikimu bus šnipštas. Pradėjau galvoje dėlioti vaizdinius, kad po šūvio plėšrūnas krenta žemyn. Kaip obuolys nuo obels. Taip geriau.

Kuomet vidurnaktį suvibravus davikliui Frankas davė ženklą ir pakėliau šautuvą, didžiulio leopardo siluetas išryškėjo ant pasvirusio medžio kamieno. Nebuvo abejonių, kad tai tas pats stambus patinas. Kelis kartus giliai įkvėpiau, kad numaldyčiau kylantį susijaudinimą, ir nedvejodamas nuspaudžiau gaiduką…

Garbė Didžiajam Penketui!