Rugpjūčio 12 d. į savo vietą grįžo prieš dvejus metus išvirtęs 350 m. augęs Bėčiūnų ąžuolas. Po to kai jis išvirto, seniūnas Jonas Polito sumanė neleisti laikui taip lengvai ir paskubomis nugramzdinti visko užmarštin. Jis ėmėsi iniciatyvos ąžuolą, kartu su kaimo istorija, „prikelti“. Jam į pagalbą atskubėjo vienas žymiausių mūsų krašto tautodailininkų Svajūnas Rimkevičius, kurio įspūdingi darbai puošia ne tik šalies parkus ir privačias sodybas, bet išsibarstę po daugelį užsienio šalių. 

Priešistorė

2017 m. rugpjūčio 26-ąją, naktį iš penktadienio ir šeštadienį, apie 3 val., šalia gyvenančių Laškovų teigimu, nuvirto Ignaliną ir Bėčiūnų kaimą skiriantis ąžuolas, kadaise buvęs lyg riboženklis, žymėjęs susitikimų vietą. Šis ąžuolas buvo įtrauktas į Saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą.

Iškart po įvykio Bėčiūnuose susitikome su čia pat, už kokių poros šimtų metrų, gyvenančia tada 87-erių Valentina Urboniene. Moteris pasakojo, kad šiose žemėse gyveno jos tėvai, seneliai ir proseneliai. Visi jie atėjo ir išėjo į žemę tada, kai šis ąžuolas jau tvirtai šlamėjo ir nokino giles, tad ar jis išdygęs savaime, ar sodintas kokio nors žmogaus – nežinia.

„Kadaise pro šį ąžuolą ėjo kelias, jungęs Ignaliną ne tik su mūsų kaimu, bet ir su Ceikiniais, Mielagėnais… Tik maždaug prieš 45-erius metus buvo nutiestas naujas tiesus, 102-asis kelias, jungiantis Vilnių ir Zarasus. Už ąžuolo buvo ir kaimo šulinys. Dabar aplink jį užaugę jau daug nemažų ąžuoliukų, tik ar čia augs jau išsistiebusių ąžuolų parkelis, ar bus sodinamas kitas ąžuolas jo vietoje – nežinia. Ką daryti, spręs valdininkai ir, žinoma, kaimo bendruomenė“, – anuomet svarstė moteris. 

Visada nejauku ir neramu, kai krinta šimtamečiai mūsų ąžuolai. Juk tai – ne šiaip medžiai. Bėda tik ta, kad nebemokam mes nei medžių, nei vandenų kalbos…

Seniūnas J. Polito, gavęs leidimą realizuoti medį, svarsto galimybę dalį ąžuolo palikti „gyventi“ toliau. „Ąžuolas praktiškai be šakų, stipriai išpuvęs, tad nežinia koks jo vidus toliau ir ar jis tinkamas drožybai. Gal bandysim pasitarti su vietos drožėju, savo darbais papuošusiu įvairių Europos šalių meno kūrinius vertinančių šeimų namus, sodybas, gyvenančiu kaimynystėje, Zuikų k., Svajūnu Rimkevičiumi. Gal jis ką nors pasiūlys, gal bendruomenė turės minčių. Turiu ambicijų atsodinti klonuotą šį ąžuolą. Juk specialistai turi praktiškai visų saugomų šalies medžių „klonus“. Vietoj „kritusio“ Trainiškio ąžuolo taip pat pasodintas jo „klonas“. Tokiu būdu būtų užtikrintas Bėčiūnų ąžuolo tęstinumas“, – sakė J. Polito.

Kaip visada, kiekvienas įvykis lydimas įvairių svarstymų, pamąstymų ir teorijų. Štai ir dabar ąžuolo „mirtis“ priskiriama ne natūraliam procesui, o žmogaus įsikišimo padariniui. Važinėjantys 102-uoju keliu, matyt, pastebėjo jau nuo vidurvasario vykstančius kelio darbus Bėčiūnų kaime. Pagal projektą platinamas ir asfaltuoti ruošiamas kelias per kaimą. Tuo tikslu išpjauta maždaug 12 didelių, gerokai per šimtą metų skaičiuojančių ąžuolo kaimynų. Net ir patys čia dirbantys kelininkai svarsto, ar nebus kokiu nors būdu anksčiau laiko paspartinta ir ąžuolo griūtis, verčiant šalia augusius jo kaimynus. Tiesos mes jau niekur nesužinosim.

2010-aisiais Aukštaitijos nacionaliniame parke viešėjo ir dirbo žinomas arboristas Martin‘as Nemec‘as. Tuo metu MI puslapiuose rašiau apie šio „medžių gydytojo“ projektus ir darbus mūsų krašte. Būtent Martinas, tuomet „gydęs medį“, ir nustatė, kad Bėčiūnų ąžuolui buvo 350 metų. Praėjo beveik dešimtmetis…

Idėja įgyvendinta

2018 m žiemos pradžioje ąžuolas buvo išgabentas į S. Rimkevičiaus sodybą. Pradžia nebuvo tokia jau paprasta. Nutiko taip, kad Ignalinoje tada nebuvo rasta transporto, galinčio pakelti tokį medį. Tad surasta technika Visagine. 25 t galinčio pakelti krano prietaisų skydelis rodė daugiau nei 11 t. Atgabentas ąžuolas buvo iškart pastatytas į vietą darbui, sutvirtinti pastoliai, nes meistrui su pjūklais reikėjo dirbti 7 m aukštyje. Stebėjome procesą diena iš dienos. Kai tik pasirodė senojo ąžuolo „veidas“, jau tada atrodė, kad nieko kito nebereikia. Meistras turėjo tikslą – suteikti skulptūrai VISUMOS vardą. Ir jam tai pavyko. Skulptūroje pavaizduoti visi, kuo gyva Ignalinos žemė: vanduo, saulė ir mėnulis, medžiai, pelėdos, žalčiai, ereliai, gulbės, žolynai… 

Jau pernai skulptūra buvo baigta, tačiau koją pakišo biurokratija. Seniūnas J. Polito ėjo kryžiaus kelius, kol suderino ir gavo visus reikalingus leidimus, kol buvo suprojektuota vieta skulptūrai ir visai infrastruktūrai. Tuo tikslu siektos aukščiausios šalies instancijos. Ir štai pagaliau galima pradėti dirbti. 

Antras galvosūkis – kaip įtvirtinti daugiau nei 7 tonas sveriančią 7 m aukščio skulptūrą. Pasitelkus į pagalbą galvočius ir savas rankas, įveikta ir ši užduotis. Iškasus didžiulę gilią duobę buvo sukalta dėžė su dvigubu dugnu ir dvigubomis sienomis. Iš pradžių išbetonuoti pirmas sluoksnis ir sienos. Ir čia seniūnas dirbo pats (nešiojo akmenis, tikrino kiekvieną sujungimą) su seniūnijos vyrais ir pagalbiniais darbuotojais, talkino bendruomenės vyrai. 

Ir štai lemtingąją rugpjūčio 12-ąją susiruošta skulptūrą pargabenti į vietą. Maždaug 4 valandas truko skulptūros paguldymas ant žemės, įkėlimas į automobilį ir tvirtinimas. Svarbu nesugadinti, nesulaužyti, mat ji šakota, gumbuota. Pargabenus skulptūrą, vyrai dar dvi valandas plušėjo, kol pastatė į vietą. 

Šiandien ji jau įbetonuota ir paremta specialiais sutvirtinimais. Dar bus uždėtas stogelis, sutvarkyta aplinka. Ir greičiausia rugsėjį, jei nebus nenumatytų trikdžių, planuojamas oficialus jos atidengimas. 

Nors galutinio rezultato dar nėra, pravažiuojantys masiškai skuba prie jos, fotografuojasi, apžiūrinėja, džiūgauja. 

Autorės nuotr.