Kažkada vokiečių fizikas Albertas Enšteinas sakė: „Tas, kuris sumano tapti Tiesos ir Žinojimo teisėju, suduš, kaip dūžta laivas dievams nusijuokus“. Praėjusį ilgąjį savaitgalį, prasidėjus Žolinės šventei, rajonas griaudėjo visuose kampeliuose. Šėlo bičiuliai Senovinės bitininkystė muziejuje, griaudėjo „Kaimynų pasiutvakaris“ Ceikiniuose, be perstojo dūzgė Ignalinos aerodromo lankytojai ir svečiai su įvairių modelių skraidyklėmis, lėktuvėliais. Stripeikiuose vykusi medkopio pabaigos šventė išsiskyrė neeiliniu įvykiu – jai savo vizitu garbę suteikė Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Žinoma, ją atlydėjo žurnalistai. Spaudoje pasirodę straipsniai taip pat užvirė katilą… apkalbų. Vieni pyksta ant Prezidentės, kiti ant Bitininkystės muziejaus vadovės, o treti išsijuosę keikia valdžią. Sako, jei žmogų apkalba, yra gerai, nes tai rodo jo reikšmingumą. Sutinku. Tačiau man regis, svarstyti reikia tada, kai bent kiek plačiau orientuojiesi situacijoje. 

Prezidentės mintis

Spaudoje rašoma: „Tačiau iš D. Grybauskaitės lūpų kritikos kliuvo vietiniams politikams, kurie esą nesiteikė apsilankyti renginyje. „Džiaugiuosi, kad šie žmonės tiek daug investuoja, ir ypač Ignalinos rajone, kur trūksta tų iniciatyvų, tų renginių, ir labai linkėčiau vietinei valdžiai daugiau investuoti taip pat. Nematau čia vietinės valdžios atstovų visiškai ir tai yra keista, nes tokie muziejai yra labai reti, net ir Europoje“, – stebėjosi prezidentė. 

Anot jos, Senovinės bitininkystės muziejus galėtų būti puikus traukos centras turistams. „Vietinė valdžia nepanaudoja tokio potencialo turizmui, ekoturizmui ir savo regiono, Ignalinos rajono, garsinimui. Tikrai šiek tiek stebina, bet labai tikiuosi, kad po tokios ekspozicijos atidarymo, tokių renginių, vietinė valdžia supras, kad gali būti labai daug naudos visam regionui: ir ekonomikai, ir regiono žmonėms, ir pačiai valdžiai, kai, galiausiai, bus arčiau žmonių ir su žmonėmis“, – pabrėžė D. Grybauskaitė.“

Kažkuria prasme prezidentė yra teisi. Vietos valdžia tikrai galėjo ir gali rodyti daugiau dėmesio tokiems reikšmingiems objektams. Ir vis dėlto… norėčiau užbėgti komentarams už akių ir tiesiog priminti kai kurias detales. 

Muziejaus žingsniai

Jeigu grįžtume į muziejaus praeitį, tai prisimintume, kad už viso to stovi a. a. Bronislovas Kazlas. Protingas, išmintingas, labai užsispyręs, įkyrokas keistuolis. Buvo laikas, kai to muziejaus niekam nereikėjo, bet Bronislovas jėga tempė viską pirmyn. Sukūrė stebuklinę pasaką pačiame muziejuje ir ją vizualizuodavo. Su žmona turėjo ypatingus drabužius, kurie dar labiau sustiprindavo vizualizaciją. Kazlams palikus muziejų, o vėliau ir šią žemę, radosi įtampa. 

Kai vienoje iš švenčių pamačiau moterėlę pagal manieras ir drabužėlius, regis, išsiruošusią į turgų dėl lašinių derėtis, o ne šventėje Prezidentą Valdą Adamkų pasitikti, supratau, kad muziejuj ateina galas. Vėliau apsižiūrėta, kad gal ir neblogas tas muziejus. Imtasi rekonstrukcijos darbų, kito darbuotojai. Žinoma, neapsieita be ašarų, muziejaus „laidojimo“ ir panašiai. 

Kai į Bitininkystės muziejų atėjo dirbti Danutė Indrašienė, viskas vertėsi aukštyn kojomis. Nors ji – visai ne bitininkė. Ji – gamtos mokslų specialistė, dirbusi sveikatos srityje, tačiau turinti savitą, tausojančią pasaulėžiūrą, puikiai išmananti psichologiją, tobulai komunikuojanti ir lyg magnetas traukianti reikalingus žmones. Visų kitų muziejaus darbui reikalingų žinių ji kasdien įgyja praktiškai. Kodėl visa tai paminėjau? Suprasite vėliau. 

Grįžtant prie muziejaus, noriu pasakyti, kad jis vietos valdžiai mažai rūpėjo, kaip svarbus objektas. Pirma – subtilus bičių pasaulis ir gyvenimo filosofija – ne ta sritis, kuria domisi Ignalinos krašto politikai. Mūsų politikai „nuo amžių amžinųjų“ didžiąja dalimi – žemiški realistai. Jie – už maistą, gerą poilsį, patogų, tvarkingą gyvenimą, o dvasinės vibracijos – ne jų sritis. Kažkada įvyko lūžis ir šiemet nuėjusioji rajono valdžia dalykiškai užsukdavo ir į Medkopio pabaigos šventes. Bet…

Gerasis imperatorius

Nereikėtų nuvertinti ir Aukštaitijos nacionalinio parko, esančio mūsų rajone. Jeigu pažiūrėtume atidžiau, tai jau 45-erius mes rajone turime dvi „valdžias“, du „merus“ ir dvi „savivaldybes“ su sava infrastruktūra. Rajonas padalytas į Ignalinos rajono teritoriją ir Aukštaitijos nacionalinį parką. Dvi skirtingos valdos ir nereikėtų jų painioti. Kas turi reikalų su ANP, žino, kokia tai struktūra. Aš ANP pavadinčiau „geruoju imperatorium“. Kodėl? Jie turi savo teritoriją, ją saugo ir puoselėja, esą išdidūs, žinantys savo vertę ir nesileidžia stumdomi jokių kitų įtakų. Kita vertus, jei kreipsiesi, jie visada draugiškai bendradarbiaus, bet patys pirmo žingsnio nežengs jokiomis aplinkybėmis. O Senovinės bitininkystės muziejus yra būtent ANP turtas, jo dalis. Todėl labai sudėtinga „sujaudinti“ šiuo klausimu rajono valdžią ir imti rūpintis muziejaus prieigomis ir panašiai. Juolab, ar tai – etiška? Juk karalystė tai kita. Žinoma, dviese galima nuveikti daug daugiau, tik kas pirmas žengs žingsnį? Greičiausia juk nė vienas imperatorius – nei rajono valdžia, nei ANP vadovybė – nenori, kad nukristų jo karūna. 
Išdidumo ir nesusipratimų kaina

Viso šito skandaliuko šalies mastu būtų nebuvę, jei išdidumu naudotumėmės gudriau. Sezono pradžioje Senovinės bitininkystės muziejuje vyko šventė, kurioje dalyvavo gausybė svečių iš šalies miestų, bei Ignalinoje viešėję Japonijos ambasados atstovai. Šventėje pirmą kartą dalyvavo ir rajono vicemeras Manfredas Žymantas. Atidžiai stebėjau veiksmą. Kadangi muziejaus komanda niekada nebuvo lepinama rajono valdžios dėmesiu, šventę vedė pagal savo scenarijų. O neseniai pasikeitus rajono valdžiai, daugelis gegužę dar net ir nežinojo jų veidų. Prie vėliavos sustojo ANP vadovas, muziejaus globėjai, Japonijos atstovai oficialiam pristatymui, o rajono vicemeras liko po obelimi. Sumojau, kad įvyko nesusipratimas ir priėjusi pašnibždėjau muziejaus vadovei, renginio organizatorei, kaip ir kas. Netrukus klaida buvo ištaisyta, vicemeras pakviestas į svečių būrį ir net sveikinimo kalbą bičiuliams bitininkams pasakė, juk pats Antagavėje su uošviais biteles globoja. Toji situacija nebuvo saldi nei vienai, nei kitai pusei, ir, matyt, atvėrė giloką prarają. 

Šiuo atveju kaltinti organizatorių, matyt, nevalia. Muziejaus vadovė – modernios komunikacijos atstovė, o ne ano meto kaimo seklyčios kultūros darbuotoja (jokiu būdu nenoriu sumenkinti šių žmonių, tai tik dėl aiškumo). Kolūkių ir bendrovių laikais buvo įprasta, kad kultūros darbuotojas – 24 val. per parą budintis valdžios svečių priėmėjas, atliekantis restorano virėjo, šokėjo, dainininko, padavėjo ir visas kitas pareigas. Seniūno skambutis ir bet kuriuo metu su krepšeliu kepsnių ir kyšančiu brendžio gurkliu lekia į nurodytą vietą aptarnauti į kaimą atvykusių svečių. Panašiai būdavo dar mažiau nei prieš dešimtmetį, kai atvykdavo rajono meras į kaimą ataskaitos pristatyti… Kultūros darbuotojai pagal grafiką sumuštinius tepė, cepelinus virė. Sakysite, kad ne? Ir man teko tų „sumuštinių“ drauge ragauti, tad, kaip sakoma, žodžių iš dainos neišmesi… 

Laikai ir žmonės keičiasi ir kiekvienas ėmė suvokti  savo vertę, pradėjo gerbti ne tik kitus, bet ir save. 

Būtų buvę paprasčiau, jei vicemerą atlydėjęs koks nors darbuotojas būtų jį pristatęs renginio pradžioje organizatoriams ir šiandien nereikėtų apie tai kalbėti, o Medkopio pabaigos šventėje visi jau bičiuliais kits kitą būtų šaukę…

„Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje”, – Antuanas de Sent Egziuperi.