Skip to content

Esu savo žemėje

Irena ŠALTIENĖ

Ko gero, mūsų visuomenėje dar labai prasta diskusijų kultūra. Visiems viskas aišku: visi žino, ką išaukštinti ir ką nuteisti. Man daug kas neaišku ir norėtųsi su kuo nors pasitikslinti savo mintijimus visuomenės, politikos klausimais. Tada drąsiai galiu skambinti Viliui, savo buvusiam mokiniui, nes jis irgi neturi galutinio atsakymo ar vienintelės tiesos, bet į mane kankinančią problemą geba pažvelgti iš kitos pusės, nepažemindamas mano svarstymo, bet ir visiškai su juo nesutikdamas.

1. Esate mūsų krašto žmogus nuo pat gimimo. Kas paskatino likti savo žemėje?

Esu įsitikinęs, kad žmogus geriausiai save realizuoja savo krašte. Nesižaviu tais, kuriems tas pat, kur gyventi, kad tik baltesnė duona būtų. Svetur pabūti (mokytis, padirbėti) gerai, bet tik tam, kad sukauptum patirties ir žinių. Tai nemažas kapitalas, gal net didesnis negu pinigai. Tačiau investuoti jį geriausia namuose. Ir ne tik dėl patriotinių sumetimų, be, manau, jog taip lydės sėkmė.

2. Kokia buvo Jūsų vaikystė?

Vaikystė – kaip ir visų antrojo pokarinio dešimtmečio Lietuvos kaimo vaikų. Padėti tėvams jų darbuose kolūkyje ir savo aruose buvo neginčijama prievolė. Tačiau užteko laiko ir žaidimams. Buvome ir indėnais, ir kareiviais, ir medžiotojais. Buvo planų tapti vietiniais robinzonais ir kitų vaikiškų dalykų. Žaidėm kopijuodami suaugusius: juk interneto dar nebuvo… Pradinės mokyklos klasės buvo atskirose kaimo trobose, mokytojų kambarys – kaimo centre, koridoriai – visi kaimo keliukai. Ketvirtokai jau ėjome į naują mokyklą, kurios, deja, dabar jau nėra.

3. Esate inžinierius. Kodėl rinkotės tokią profesiją?

Matyt todėl, kad technika man tiesiog kvepėjo. Beje, tebekvepia ir iki šiol. Kita vertus, mačiau sunkų tėvų ir kaimynų darbą žemės ūkyje, nuolat kildavo svajonių – kaip palengvinti.            

4. Kaip buvote auklėjamas šeimoje ir kaip auklėjote savo vaikus?

,,Nuo darbo dar niekas nenumirė“, ,,Valgyk, kas po nosim padėta“, ,,Sekmadienis – šventa diena“, ,,Nusiimk kepurę, kai sveikiniesi“ – tai kelios tėvų kartojamos frazės, kurias prisimenu iš vaikystės ir paauglystės metų. Tai tėvų išmintis, kuria vadovaujuosi iki šiol. Apie vaikų teises, savaime suprantama, tada niekas nekalbėjo, bet man visiškai užteko tiek, kiek jų buvo. Visada žinojau, kad esu mylimas, o tai suteikdavo daug teisių…

Tarp mūsų su žmona Adele sūnaus ir dukros yra 10 metų skirtumas. Jie augo ir savo pirmą patirtį gavo skirtingose santvarkose. Beje, skirtingose ,,šeimos santvarkose“ augome aš ir žmona. Aš turiu tik vieną seserį, o Adelė – viena iš aštuonių. Mūsų vaikystės patirtys neišvengiamai sąlygojo ir mūsų požiūrį į savo vaikų ugdymą. Manau, kad tai gerai. O mūsų vaikai, tikiuosi, manęs diktatoriumi nelaikė ir nelaiko. Pakovoti pačiam už save (gerąja prasme) skatinau visada.

5. Kokią matote Ignalinos krašto ateitį?

Pajuokausiu, gal tai klausimas aiškiaregiui. O ateitis gali būti visai normali. Dalis žmonių gyvena ir gyvens ūkininkaudami. ES ir valstybės parama žemdirbio veiklai jau leidžia pragyventi. Norėtųsi, kad mūsų ūkininkai augintųsi sau pamainą ir turėtų kam perduoti savo ūkius, žinias bei patirtį. Ūkininkavimas duoda gerų rezultatų tada, kai juo užsiima kelios šeimos kartos. Per vieną naktį nieko nepasieksi. 

Tik dabartiniams ignaliniečiams žemdirbiams sunkoka parduoti savo produkciją. Nėra pirminio žemės ūkio produktų perdirbimo verslo. Jo galėtų imtis jaunimas, suteikdamas darbo žemės neturintiems.

Kita vertus, reikėtų skatinti turizmą, tada galėtume parduoti savo produktus ir paslaugas svečiams. Juk žmogui, atvykusiam iš svetur bent porai dienų, reikia ir maisto, ir nakvynės, ir laisvalaikio pramogų. Šito galime suteikti vietiniai gyventojai: turėsim daug darbo vietų. Juk visiškai realu ir gydomojo turizmo paslaugų poreikis ir galimybės: rasti ir ištirti mineralinio vandens ištekliai  Ignalinos vandenvietėje. Žinoma, sunkoka iš karto varžytis su senaisiais Lietuvos kurortais, reikia kažko išskirtinio. O ar negalėtų būti kurortinis gydymas su etnografinių gydymo būdų ,,prieskoniu“. Svečiai turi būti laukiami ir iš Rytų, ir iš Vakarų, o daugiausia iš Vilniaus: juk Ignalina – beveik sostinės priemiestis.

Jauniems žmonėms, jų šeimoms irgi yra galimybių, niekur neišvažiuojant, užsidirbti sėdint namuose prie kompiuterio. Kadangi Ignalinoje yra verslo inkubatorius su plačiajuosčio interneto prieiga, kvalifikuotas IT ignalinietis gali dirbti ir užsienio kompanijose. O pragyvenimo kokybė Ignalinoje geresnė, negu Vilniuje: ir pigu, ir geras oras. Pramogų? Kai bus paklausa, atsiras ir pasiūla. Vėl naujos darbo vietos. Kai tik žmonių daugiau, reikia daugiau ir mokytojų, ir gydytojų, ir bibliotekininkų, net ir… nemėgstamų kartais valdininkų. Taigi, Ignalinos ateitis priklauso nuo grįžtančių mūsų vaikų ir jų bendraamžių, susigundžiusių ekologiškos aplinkos privalumais, o jų sugrįžimas priklauso nuo rajono valdžios vykdomos politikos.

6. Kas Jus džiugina ir kas skaudina mūsų dienų realybėje?

Džiugina galimybės laisvo žmogaus veiklai. Smagu, kad mūsų rajone atsirado neblogai besiverčiančių ūkininkų. Štai Edita Brukštuvienė augina karpius(reikėtų įvardintidaugiau)… Smagu, kad Ignalinoje yra Kęstučio Žemaičio krautuvėlė, prekiaujanti vietine produkcija, kad prekyboje vietą atranda Valdo Gaidelio žuvies cecho gaminiai. Juk ūkininkui pačiam pardavinėti nėra laiko. Galėtų tų krautuvėlių ar gamintojų, sugebančių realizuoti savo produkciją kitokiais šiuolaikiniais būdais, atsirasti ir daugiau.

Smagu matyti šventadieniais būrius žmonių, traukiančių į bažnyčias. Man prisimena tėvelių ruošimasis eiti į Kačergiškės ar Paringio bažnytėles. Tai būdavo lyg kažkokio dvasinio pakylėjimo valandos. Tik liūdna, kad toms močiutėms vis sunkiau pasiekiami maldos namai: autobusų nėra, mašinų jos vairuoti negali, netgi jeigu jas ir turėtų.

Teikia gražios vilties besikuriančios kaimų bendruomenės, ypač tos, kurios susikūrė ne ,,valdžiai paliepus“: jau rašomi projektai, gaunami pinigai, daug kur yra renovuotos patalpos. Bet renginiai dažniausiai proginiai, nes nėra žmonių.

Skaudina didėjantys socialiniai ir turtiniai skirtumai, kuriuos nulemia ne vien blogi žmonės, dažno manymu, turtingieji. Pašaržuosiu: jei žmogus žmogui tapo vilkas, tai kažkas turi sureguliuoti vilkų elgesį. Juk skirtumas tarp daugiausiai ir mažiausiai turinčių žmonių Lietuvoje siekia 7 kartus, ir tai tik vidutiniškai. Pagal turto ir neturto santykį mes gyvename blogiausiai Europoje. Ekonomistai (pasaulinio masto) žino reguliavimo būdą – tai visų pajamų (palūkanų, honorarų, spekuliacinių perpardavimų, dividentų už akcijas ir pan., o ne tik darbo užmokesčio) progresinis apmokestinimas visuomenės labui. Politinės valios imtis šio darbo maža, dar reikia ir visuomenės pritarimo, nes dar gaji baimė būti apkaltintam komunizmo kūrėju, tačiau anksčiau ar vėliau to imtis teks. Arba, neduok Dieve, privers… Prieš penketą metų bandymas daužyti Seimo langus jau buvo.

Nesmagu, kad taip nuvertinama tradicinė vyro ir moters sąjungos šeima ir ieškoma kitokių šeimos variantų. Mane užaugino tėvas ir motina. Aš laimingas, kad turėjau abu. Yra šeimų, kur vaikus į gyvenimą lydi tik vieno iš tėvų meilė. Taip buvo seniau, taip nutinka ir dabar, ir man tai yra suprantama. Mūsų Konstitucija tiksliai apibrėžia šeimos sąvoką, todėl nereikėtų jos kaitalioti, dangstantis skambia žmogaus teisių užtikrinimo būtinybe.

Skaudina spartus Tautos nykimas dėl emigracijos, gimstamumo mažėjimo: juk jis  jau dukart viršija mirtingumą. Vadinasi, esame išmirštanti tauta. Gali Lietuvoje likti vien pensininkai, kuriems nebus iš ko mokėti pensijų. Juk emigruoja jaunos šeimos ar galintys kurti šeimas jauni ir darbingi tautiečiai.

Šiame besikeičiančiame pasaulyje jau pamiršti senjorai (pensininkai). Jie jaučiasi atstumti, niekam nereikalingi. Nuolat jiems prikaišiojama, kad jie valstybės išlaikytiniai. Sąmoningai ar nesąmoningai pamirštamas jų gyvenimo indėlis į savo kraštą, ignoruojama jų patirtis.

7. Kaip Jūs žiūrite į tikėjimo klausimus?

Sakyčiau, kad filosofiškai. Ištikimas kurios nors tikėjimo pakraipos kareivis nesu, bet į Kūrėją tikiu.

8. Malonu Jus matyti Viešosios bibliotekos skaitytojų klubo veikloje. Tai humanitarinė sritis. Kodėl ji Jums įdomi?

Buvo laikas, kada knygą skaitydavau su žibintuvėliu po antklode, nes tėvai draudė – galiu pagadinti akis. Paskui buvo šioks toks atoslūgis. Dabar, nors technika ir ,,tebekvepia“, noriu sugrįžti prie skaitymo malonumo. Tiesiog atsirado toks poreikis, neužtenka vien periodikos ar interneto, nes jau beveik nuspėju, apie ką jie rašys rytoj… Kita vertus, grožinė literatūra leidžia žmogui geriau suprasti pasaulį ir žmogų, įsiklausyti į jo džiaugsmą ar rūpestį,  atjausti, padėti, paguosti.

Man patinka profesionalusis menas. Bet labai džiaugiuosi matydamas scenoje savo krašto žmones, jų šokius, spektaklius, klausausi jų pasakojimų. Tiesiog skleidžiasi anksčiau juose nepastebėti gebėjimai ir labai jaudina, kada matai scenoje pensininkus, ,,ant pečiaus“ palikusius savo negalavimus. Ir vienas Kūrėjas težino, kokiomis valios ir kūno pastangomis jie šypsosi, spinduliuodami gyvenimo džiaugsmą.

9. Pastebime Jus plaukiant ežerais, vaikštant su dabar madingomis šiaurietiškomis lazdomis. Ką Jums tai duoda?

Duoda daug, o gal ir viską, ko reikia žmogui po nelengvos darbo dienos, ir nesvarbu, ar ta diena buvo užimta monotonišku fiziniu darbu (būna ir tokių dienų), ar  protine veikla. Esu įsitikinęs, kad žmogus sutvertas judėti. Kol kas sėkmingai tai darau.

10. Dabar madinga diskutuoti apie Vakarų ir Rytų vertybes. Ką manote šiuo klausimu?

Ir vertybės skirtingos, ir jų suformuotos visuomenės skirtingos. Mus prieš septynetą amžių likimas stumtelėjo į Vakarus. Kažin ką dabar kalbėtume, jei būtų nutikę atvirkščiai. Man patinka diskusija, jinai turtina dalyvaujančius. Nepatinka aštrėjantis vertybių suformuotų žmonių supriešinimas ir ieškojimas geresnio ar teisesnio. Manau, kad ir Rytų, ir Vakarų vertybės, kaip ir šių vertybių suformuotos visuomenės, turi teisę egzistuoti. Gyvenimas parodė, kad vertybių ,,eksportas“ per prievartą atneša tik chaosą importavusiems, iš dalies ir nerimą eksportuojantiems. Šviežiausias pavyzdys – Vakarų demokratijos ir islamo (tiesa, ne visuotinio) konfliktas. Istorijoje yra pavyzdžių ir daugiau – ir kultūrinėje, ir religinėje, ir kitose plotmėse.

11. Kodėl dabar, kai atkovota laisvė, vis dar kalbama apie dvi Lietuvas? Kas tas brūkšnys tarp Lietuvos piliečių. Ar Jūs manot, kad tai bolševikuojantys žmonės, Maskvos agentai tuos nesutarimus kursto? 

Pirma mintis, įteigta ,,dviejų Lietuvų“ eskalacijos viešoje erdvėje, – reikia rasti tą ,,kirvį“, perskėlusį Lietuvą pusiau. O man atrodo, kad atsakymas kur kas sudėtingesnis. Žmogaus dabartinę padėtį sąlygoja jo galimybės praeityje. O jos buvo tikrai nevienodos dėl įvairiausių priežasčių ir jos ne visos priklausė nuo paties žmogaus. Tarpusavio konkurencija, gal ne visada pastebima, bet lemia vietą ant gerbūvio laiptelių. Būdai, naudojami šiai vietai užsiimti, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų išsilavinimo ar profesinių įgūdžių, įžvalgumo, ryžto rizikuoti bei sėkmės ir, deja, įžūlumo. Tokie faktoriai duoda rezultatą – socialinę atskirtį.

Natūrali pinigų, darbo vietų arba, moksliškai kalbant, – kapitalo koncentracija, būdinga liberalios ekonomikos kraštams, dalina Lietuvą į didelius ar didesnius miestus ir provinciją. Politinė konkurencija, įgavusi liguistą pobūdį (kas ne su mumis, tas prieš mus) skaldo visuomenę ideologiniu pagrindu.

Tai tik keli ,,kirviai“, savaip skaldantys visuomenę. Atskiras klausimas – kiek visuomenė valstybės rankomis pasiruošusi priešintis.

12. Nemažai metų vis priklausėte savivaldybės tarybai. Kaip čia atsitiko, kad Ignalinos kraštas labiausiai ,,nukraujavo“ – atsidūrėme demografinės krizės lauke. Kas taip ,,nuvarė“ mūsų kraštą?

,,Nuvaryta“ beveik visa šalies provincija. Klausčiau – kas Lietuvoje rado būdų nepasiduoti naikinančioms tendencijoms. Atsakymas – tie, kas sugebėjo dirbti su investuotojais ir šalia gyvenamosios aplinkos gerinimo, iš esmės naudojantis Europos Sąjungos pinigais, išsaugojo ir darbo vietas. Pavėlavusiems į šį traukinį lieka pavėlavusiųjų likimas – bandyti pasivyti…

13. Dabar vyksta erzelynė dėl istorinės atminties įamžinimo: memorialines lentas tai užkabinam, tai nukabinam. Griūva paminklai, nors ir žinomų menininkų sukurti. Kodėl ši problema iškilo dabar, kai nuo Nepriklausomybės paskelbimo praėjo trys dešimtmečiai?

Yra posakis, kad gyviems statyti paminklus rizikinga. Dabar verdanti diskusija dėl atminimo lentų ir gatvių pavadinimų sufleruoja, kad taip pat rizikinga ant pjedestalo kelti asmenis iš to laikotarpio, apie kurį dar yra tą laiką menančių žmonių arba jų pirmos eilės palikuonių. Paminklai gali būti asmenims be nuodėmių arba tiems, kurių nuodėmes jau ištrynė laikas negrįžtamai, o jų nuopelnų tautai, valstybei reikšmė nekelia abejonių. Jokiu būdu tai nereiškia, kad reikia išoperuoti istoriją.

Dėkoju už pokalbį!

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje