Kita stotelė – Kryžių kalnas. Čia vykome sūnaus pageidavimu. Keista, bet abiejų vaikų širdelėms tai padarė didžiulį įspūdį. Tokių smalsuolių, kaip mes, atvykusių net keliomis dešimtimis autobusų, – minios, bet didžioji dauguma kalbėjo vokiškai ir itališkai. Parūpo vaikams ką nors palikti Kryžių kalne ir paprašyti Dievulio užtarimo, mat matė, kaip tai darė kiti. Atidaviau kišenėje turėtą savo rožinį… Kokius jie sakė norus – nežinau. Bet apsilankyti ankstų rytą ar vėlų vakarą čia dar tikrai norėčiau. 

Nepasakiau jums vieno labai svarbaus fakto. Iki šiol, kad ir kur bekeliaučiau, kliaudavausi žinojimu, kelio ženklais ir intuicija. Patikėkite – vieną vienintelį kartą trumpam paklydus buvau tik Vaišniūnų miške. O kai šįkart dar kieme įsijungiau navigaciją, nuotykių neišvengiau. Ir ne tik jų. Keliaujat nuo Naisių į Kryžių kalną, navigacija nuvedė per žemdirbių dirbamus laukus. Akimirką pamaniau, kad jau be traktoriaus mes iš čia neišsikapstysime, bet netikėtai iššokome prieš pat Kryžių kalną. Dardėjome ir žvyrkeliais. Apskritai, tą dieną automobilį teko plauti net du kartus. Nors atrodo, kad visur užtrukome labai trumpai, bet Baltijos jūrą važiuodami ir dairydamiesi po Lietuvą, pasiekėme vakare, prieš pat aštuonias. 

Kadangi mūsų kelionė pažintinė, o ne „išlikimo“, tai įsikūrėme Šventosios pakraštyje, namelyje, vos už 139 žingsnių nuo jūros. Po šiek tiek stresinės situacijos sumojau gurkštelėti skardinėlę alaus. Ir vos išjudėjus link miestelio, užklimpau smėlyje. Pasirodo, už ramybę nuo žmonių tenka „susimokėti“. Privalai keliauti arba traktoriumi, arba džipu su „lebiodke“ (gerve). Suprantu, kad žavingai atrodė moteriškė, klūpanti prie auto ir kasanti smėlį su dviem vaikais. Į pagalbą, net neprašyti, atskubėjo vietos „gelbėtojai“.

Paskutinis bjaurus tos dienos išgyvenimas, kai atstovėjus didžiulę eilę parduotuvėje IKI, kone didžioji dalis lankytojų buvo neaptarnauti, mat ketino pirkti alkoholio. Jausmas nepakartojamas. Jautiesi lyg koks nepilnavertis žmogus, kurį lyg mažą vaiką kontroliuoja ir baudžia tėvai. Žinoma, čia tik jausmas. Eilinį kartą visi pakeikia šalies valdžią ir sliūkina kas kur. Kas namo, o kas pirkti pilstomų gėrimų. Pasirodo, šiuo klausimu pajūryje infrastruktūra sutvarkyta. Eini į bet kurią pilstomu alumi prekiaujančią kavinukę ir tau į butelius pripyluos kiek tik nori ir ko tik nori. Idiotizmas kažkoks. Prisimečiau į krepšį vietinės spaudos, ledų ir grįžome prie jūros.