Skip to content

Ir vėl sustojome nugara į Rytus, veidu – į Vakarus

Jonas BALTAKIS

Lygiai prieš tris dešimtis metų keli milijonai lietuvių, latvių ir estų sustojo į 650 km ilgio žmonių grandinę. Šis XX a. istorijoje ryškiomis raidėmis įrašytas taikus protestas ne tik pasmerkė Molotovo ir Ribentropo pakto lemtą Baltijos valstybių okupaciją, bet ir pademonstravo nesunaikintą ryžtą laisvei. „Visada gali ginčytis dėl pasakytų žodžių, bet niekada – dėl veiksmo, kuris įvyko. Baltijos kelias buvo tylus, bet labai konkretus veiksmas – žmonės sustojo nugara į Rytus, veidu – į Vakarus, ir nereikėjo žodžių, kad suprastum, ką tuo norima pasakyti. Pasakyta buvo taip stipriai, kad nebeliko ką ir pridėti“, – sakė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė. 

Ar dar gyva Baltijos kelio dvasia?

Penktadienį vykimas į Baltijos kelią, ten kur stovėjome prieš 30 metų, parodė, kad ta dvasia dar tikrai rusena. Savajame kelio kilometre, prie ignaliniečių kryžiaus, susirinko apie šimtas žmonių. Panašaus dydžio žmonių būreliai spietėsi prie savo paliktų ženklų ir kituose kelio kilometruose. O kai vėliau visi susirinko Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke, minia priminė Sąjūdžio mitingą.

Ignaliniečiai, atvykę į savąjį kilometrą, rado gražiai sutvarkytą aplinką: perdažytą kryžių, nušienautą žolę, puokštę žydinčių kardelių, sukrautą laužą. Visa tai atliko Ukmergės seniūnija. Jos seniūnė Zita Pečiulienė atvykusiam mūsų rajono merui įteikė duonos kepalą. Už triūsą jai padėkojo Ignalinos miesto seniūnas Valentinas Rumbutis. Prieš tai visus atvykusius būrelius, esančius Ukmergės rajono teritorijoje, aplankė ir į partizanų parką pakvietė šio rajono meras Rolandas Janickas. Jis važiavo kariniu džipu, kurį vairavo partizanų uniformą vilkįs vairuotojas.

Kai susirinko visi, skambėjo rajono valdžios sveikinimai, liejosi prisiminimai, grojo Kultūros ir sporto centro kaimo kapela „Ringė“, dainavo Neįgaliųjų draugijos ansamblis „Putinas“. Netrukus iš Vilniaus 1991 m. sausio Parlamento gynėjai, lydimi baikerių motociklininkų eskorto, atvežė ugnį, įžiebtą Kaune prie nežinomo kareivio kapo. Ja buvo užkurtas laužas.Ugnies vežėjams vadovavęs Sausio 13-osios Parlamento gynėjas Kasparas Genzbigelis sakė, kad ir šiandien nedvejodamas stotų Lietuvos ginti. „Yra vardan ko eiti“, – tikino jis ir pridūrė labiausiai besidžiaugiantis jaunąja, baimės nesukaustytų lietuvių, karta. O sovietmečio dvasia dar neišnykus, už tai niekinami mūsų patriotai K. Škirpa, Generolas Vėtra. Mes giname jų atminimą ir ginsime. “

Tarp tos šimtinės atvykusių, nemaža dalis buvo ir prieš 30 metų dalyvavusių Baltijos kelyje. Keletas jų minčių. 

Reda Žvirblytė:„Nemažai žmonių šiandien susirinko. O tuomet aš vos tilpau į autobusą, visą kelią važiavau stovėdama ant laiptelio. Šalia stovėjo Liuda Ozarinskaitė. Jai sakau – ar jauti mano rankų šilumą? Nuotaika tuomet buvo nepakartojama.“

Liudgarda Savickaitė:„Tuomet gyvenau Utenoje. Į kelią važiavom žiguliuku. Stovėjom 224 kilometre. Prie manęs priėjo pažįstama mokytoja, buvusi tremtinė. Apsikabinom ir verkėm abi. Ašaros buvo ne baimės, o džiaugsmo. Supratom – stebuklas įvyko. Prieš tai aš dalyvavau daugelyje didžiųjų Sąjūdžio mitingų.“

Darija Vaičiūnienė:„Tuomet nebuvo partijų, visi buvome vieningi, visi buvome Lietuvos vaikai. Džiaugsmas liejosi per kraštus. Linkiu visiems, kad tokiais ir liktume, kad Lietuva stiprėtų ir gražėtų.“

Vanda Macienė:Nuotaikos buvo pasakiškos. Man įsiminė, kaip viena klasiokė rišo į juostą kaspinus, kad užimti tuščias Ignalinai skirto ruožo vietas, jei atvyktų mažai žmonių. Juostų nereikėjo, suvažiavo minios žmonių, žiūrėjom ir verkėm.“

Bronis Ropė:„Tuomet apėmė nuostabus jausmas ir supratimas, kad Lietuva gali būti laisva, nepriklausoma, kad gali gyventi, kaip nori. Laisve džiaugiamės jau 30 metų, bet visada turime atminti, kad laisvės niekas nedovanoja, ją reikia iškovoti ir nuolat ginti.“

Sutikau ir atvykusias Ignalinos viešosios bibliotekos savanores: Katią iš Baltarusijos ir Nadią iš Sankt Peterburgo.Jas klausiau, ką jos žino apie Baltijos kelią. Merginos, viena kitą papildydamos, sakė: „Tai buvo pati didžiausia taiki demonstracija, kurioje nuo Vilniaus iki Talino dalyvavo du milijonai žmonių, kurie susikibo rankomis į gyvą grandinę. Skaitėm, kad tą dieną buvo didžiulė šventė, žmonės į ją skubėjo palikę savo darbus“.

Šypsenas sukėlė rajono meras, kuris prisiminimais ilgiau už kitus dalinosi. Jam tuomet dar šešerių nebuvo, bet jis, sakė, viską atsimena.

Lygiai 18 val. visi vėl sustojo į grandinę, kad pajustų ano meto rankų šilumą, kutenantį jaudulį, vienybės džiaugsmą. Sustojo kaip tuomet – nugara į Rytus ir veidu į Vakarus. Paskubomis degė laužas, spragsėjo fotoaparatai, nes reikėjo vykti į partizanų parką Ukmergės–Utenos kelyje. Kadangi turbūt visi rajonai atvyko su meno kolektyvais, vyko didžiulis jų koncertas. Griežė ir mūsų kapela „Ringė“. Ratus suko du sraigtasparniai, o stovint kelyje, virš autostrados, kaip anuomet,  praskrido lėktuvai. Ir ne vienas, o, bandžiau skaičiuoti, atrodo net dvylika.

Baltijos kelio dvasia gyva. Ji bus gyva iki tol, kol bus gyvas bent vienas tikrasis jos dalyvis.

Autoriaus nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!