Rugpjūčio 24-ąją į Tverečių paminėti iškilios kultūros ir visuomenės veikėjos, kraštotyrininkės, etnografės šviesaus atminimo Irenos Seliukaitės mirties metinių susirinko gausus būrys Lietuvos kraštotyrininkų. Metinių paminėjimą „Svečiuose pas Irutę“ organizavo Irenos sesuo, Didžiasalio mokyklos mokytoja, kraštotyrininkė Nijolė Seliukaitė-Keraitienė.

Lygiai prieš metus sunkios ligos palaužta kraštotyrininkų šeimą apleido jos lyderė – Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininko pavaduotoja, visų didžiųjų kraštotyros veikų sumanytoja ir organizatorė, dirbusi Kultūros ministerijoje departamento vedėjos pareigose – I. Seliukaitė. Saulėtą šeštadienį prie šimtametės pušies Tverečiaus senosiose kapinėse baltomis chrizantemomis pasipuošė Seliukų šeimos kapavietė, o rausvo granito plokštėje įrašytas naujas įrašas – „Irena Seliukaitė, 1954–2018“.

Į metinių paminėjimą susirinkę Seliukų giminės artimieji ir kraštotyrininkai iš Anykščių, Rokiškio, Vilniaus, Ignalinos bei kitų Lietuvos kampelių dalinosi prisiminimais apie Ireną, jos darbus, įgyvendintus bendrus projektus. 

1989 m. Atgimimo Sąjūdžio bangos iškelta į Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininkės pareigas, I. Seliukaitė sugebėjo atgaivinti ir aktualizuoti prieškario kraštotyrininkų dvasines vertybes, išvalyti veiklą nuo ideologizuotų sovietmečio apnašų, apibrėžti kraštotyrinių tyrinėjimų apimtis Lietuvai prisikeliant naujam gyvenimui. Jos iniciatyva vyko kompleksinės ekspedicijos, spaudoje pasirodė kraštotyros monografijos. Nuo 1996 m. Kultūros ministerijoje besidarbuodama, puikiai žinodama kultūrinės veiklos galimybes ir problemas visuose Lietuvos regionuose, asmeniškai bičiuliaudamasi su daugeliu aktyvių jos veikėjų, I. Seliukaitė buvo geroji etnokultūros globos dvasia – patarėja, guodėja, drąsintoja. Didžiosios Lietuvos kraštotyrininkės nuopelnai 2004 m. buvo įvertinti garbingąja valstybine Jono Basanavičiaus premija, o 2014 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi bei Kultūros ministerijos ženklu „Nešk šviesą ir tikėk“. I. Seliukaitė buvo apdovanota giliu intelektu, išskirtiniais bendravimo gebėjimais, optimistine prigimtimi. Deja, stokojo sveikatos, o gal ir to laiko jai pritrūkdavo pasirūpinti savimi

Prie Irenos kapo kalbėjo kraštotyrininkai, jos buvę kolegos bei artimieji. Irenos sesuo N. Keraitienė pasirūpino, kad į metines susirinkusieji praeitų Irutės keliais ir takeliais, prisiliestų prie tų vietų, kurios jai buvo brangios. Po paminėjimo kapinėse visi dalyviai vyko į ryčiausią Lietuvos pakraštį – Vosiūnų kaimą, kuriame susipažino su medine kaimo bažnyčia, užsuko į Augustino Voldemaro sodybvietę Dysnoje, pamatė Birvėtos žuvininkystės tvenkinius su biosferos poligonu, aplankė dainų karalienės Kristinos Skrebutėnienės kapą Pivorų kapinėse, susipažino su Didžiasalio „Ryto“ gimnazija ir joje įsteigtu unikaliu etnografijos muziejumi, į Ignalinos pakraščio apylinkes pažvelgė iš Tverečiaus pasienio užkardos bokšto, pabuvojo Irenos vaikystės vienkiemyje prie Erzvėto ežero.  Iš šio ežero išteka Birvėtos upelis, kurio vardą  Irena naudojo kaip kūrybinį pseudonimą.

I. Seliukaitė paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūros metraštyje, jos veikla buvo labai svarbi išsaugant ir puoselėjant krašto bei jo kultūros pažinimo ir sklaidos visuomenėje tradicijas. Šių tikslų jai pavyko pasiekti atnaujinant ir buriant kraštotyrininkų sąjūdį.  Kraštotyros draugija jungia visuomeniškai aktyvius žmones, gebančius savo stebėjimais ir tyrimais teikti pagalbą etnologijai bei kitiems mokslams, rūpintis kultūros paminklais ir istorijos ženklais, visokeriopai stiprinti tautinę savimonę. Tai  yra valstybinės svarbos veikla. 

Pasak Irenos sesers N. Keraitienės,  Anykščių rajonas ir patys Anykščiai su Viešąja biblioteka visada buvo svarbi I. Seliukaitės gyvenimo ir veiklos atrama, su šio regiono kraštotyrininkais ji visada palaikė itin glaudžius ryšius. 1976–1981 m. I. Seliukaitė dirbo Skiemonių (Anykščių r.) vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, buvo užklasinės veiklos organizatorė, organizavo kraštotyros veiklą, skatino moksleivių kraštotyros tyrinėjimus. Išvykusi į Vilnių, ji visada globojo anykštėnus kraštotyrininkus, nuolat dalyvaudavo įvairiuose anykštėnų renginiuose, moraliai palaikė kraštotyrininkų įgyvendinamus projektus.

Šiandien būtina įvykdyti didžiosios kraštotyrininkų lyderės I. Seliukaitės priesakus – pertvarkyti Lietuvos kraštotyros draugijos veiklą taip, kad ji išliktų gyvybinga ir reikalinga tautai valstybės raidos perspektyvoje, perduodanti gerąsias tradicijas jaunimui. 

Nuotraukos L. Klimkos ir iš asmeninio albumo.