Skip to content

Ryčiausio Lietuvos kampelio dienoraščio „ištraukos“

Lina RAGINYTĖ

Ten, kur Rytuose prasideda Lietuva, pasaulis sukasi savu ritmu. Čia gyvenantys žmonės laiką skaičiuoja kitaip, atvykstantį svetį pasitinka kitaip ir dėl to į pasaulį žvelgia kitaip. Unikali ši vieta ir tuo, kad tą pačią akimirką, nieko nekeisdamas, gali būti ir pasaulio pakraštyje, ir pasaulio pradžioje. Vienintelis stabilus dalykas – pasieniečiai, akylai saugantys tą ribą. O visa kita: medžiai, namai, žmonės, savita tvarka ir tradicijos – kaip ir bet kuriame šalies kampelyje. Jei ne tos kelios sekundės, anksčiau patekant saulei… 

Idėjų kraitė

Kelios sekundės per dešimtmečius dovanoja ištisas valandas. Ir tai jau – daug. O tie, kurie sugeba pasinaudoti tomis sekundėmis, stebina ir džiugina ne tik vieni kitus savoje bendruomenėje, bet ir atvykstančius. Pavartę atminties skrynią, rastume ilgiausią sąrašą žmonių, kuriems iš tolo jauti būtinybę lenkti galvą, riedėdamas link Didžiasalio seniūnijos. 

Šiandien galvas lenkiame Ignalinos viešosios bibliotekos Dysnos filialo bibliotekininkei Vandai Laurinavičienei, aktyviam kultūros ir tradicijų puoselėtojui Irmantui Mikulėnui ir Dysnos bendruomenės pirmininkei Jolantai Jurėnienei. Šių trijų žmonių bei jų palaikymo komandos entuziazmo dėka praėjusį savaitgalį, rugpjūčio 24 d., susitiko Dysnos krašto žmonės turiningame, prasmingame ir šiltame renginyje „Pasivaikščiokime mokyklos takais“. 

Renginio vedėjas I. Mikulėnas be užuolankų atskleidė, kaip Dysnos krašte gimsta grandioziniai renginiai: „Susitinkame su Vanda darže. Ji dažniausia ravi savoje pusėje, o aš einu nusirinkti kokio nors derliaus (pavasarinio, vasarinio ar rudeninio). Ji atsargiai, iš tolo pasidalina atklydusia, dar nesubrandinta idėja, bet po valandos kitos išsiskiriame jau ne tik su konkrečiu idėjos įgyvendinimo planu, bet jau ir su darbų sąrašu“.

Taip vieną dieną Dysnos bibliotekininkei V. Laurinavičienei kilo idėja surengti visų kartų mokinių ir mokytojų susitikimą. Tam pritarė bendruomenė, o kraštietis I. Mikulėnas iškėlė mintį atidengti paminklinę lentą. Taip idėjų ir darbų vežimas pradėjo riedėti link tikslo. 

Sunku pasakyti, kiek ilgų vakarų ir bemiegių naktų trūko parengiamieji darbai, nes juk norint pateikti dešimt sakinių informacijos, reikia perversti kalnus archyvinių bylų, peržiūrėti aibę nuotraukų, susiskambinti su dešimtimis žmonių, o kur dar įvairūs pagalbininkai, rėmėjai. Galime tik įsivaizduoti darbų apimtį, vartydami surinktos ir susistemintos medžiagos segtuvus, sklaidydami leidinius ir parengtus aprašus, žvelgdami į senas nuotraukas Dysnos bibliotekoje veikiančioje parodoje. 

Pirmas mokyklos dešimtmetis 1963–1972 m.

1962–1963 m. mokyklą statė to meto kolūkis. Iš pradžių buvo planuota pastatyti dviaukštį pastatą, tačiau galiausiai pastatytas vienaukštis. Ir 1963 m. rugsėjo pirmąją dieną pradeda veikti mokykla (perkelta iš Kukučių kaimo), kuriai vadovavo direktorė Laima Kurtinienė.  

Mokykla buvo nauja – šviesi, erdvi, 8 kabinetų. Tačiau aplink mokyklą nebuvo nė vieno medžio – tik plynas laukas. Mokiniai ir mokytojai sodino, neprigijus – persodino, įvairius medžius ir krūmus ir taip kūrė aplinką. Kai 1967 m. mokyklos direktore buvo paskirta Janina Šimkūnaitė, visa teritorija buvo paversta gėlių oaze. Visas darbų, laisvas pamokas, o kartais net ir fizinio lavinimo pamokas mokiniai praleisdavo gėlynuose. Taip per pirmąjį dešimtmetį buvo sukurtas nuostabus parkas, kurį galime drąsiai vadinti to meto mūsų krašto Versalio rūmų parku. 

Kadangi į mokyklą rinkosi mokiniai iš Dysnos, Navikų, Vosiūnų, Piemenų, Lazinkų, Rimaldiškės, Lekiškės, Pivorų, Sekonų ir kitų kaimų vaikai, tai čia buvo pastatytas bendrabutis. Viename gale gyveno mergaitės, kitame berniukai. Tuo metų mokykloje mokėsi net penktadalis vietinių gyventojų.

Tačiau būta ir kuriozinių situacijų. 1969 rugpjūčio 22 d. mokyklos tėvai parašė į tuometinį mokytojų žurnalą skundą, kad melioracijos darbuotojai suvertė kelią. Todėl Vosiūnų, Margių, Lekiškės, Karalyčios kaimų vaikai turi pėsti klampoti į mokyklą, nes net keleivinė mašina nepravažiuoja. Tėvai visur kreipėsi, tačiau tuo keliu taip niekas ir nesirūpino. Tad klampojo vaikai į naują gražią mokyklą.  

Taip prabėgo pirmasis dešimtmetis – nuo įsikūrinimo, puikaus parko, pilnos mokyklos vaikų ir iki klampojimo į mokyklą. 

Antrasis mokyklos dešimtmetis 1972–1984 m.

1972 m. mokytojas Šavelis „Naujoje vagoje“ pasakoja apie pavasario šventę: „Išėjo vaikai su gėlių puokštėmis ir inkilais į lauką. Taip pat su gražiai nudažytais margučiais. Šventėje akordeonu grojo Alvydas Pauliukėnas, pasirodė Zita Česiūnaitė, Algis Ražauskas, o Algirdas Bielinis buvo puikus skaitovas. Pasirodė net Kanapinis ir Lašininis, juos vaidino Irena Saikauskaitė ir Ona Krasauskaitė“. 

1975 m. direktore paskirta Genė Mačiolienė. Yra išlikęs straipsnis (1978 m. vasario 2 d. „Nauja vaga“), kuriame direktorė puikiai atsiliepia apie to meto mokytoją Juzefą Drūteikienę. Sako, nelengva buvo, nes mokėsi mokykloje lenkų, baltarusių, lietuvių vaikų. Tačiau ši puiki mokytoja ne tik mokė kalbos, tačiau ir gyvenimo pamokų. Ji ne vienam padėjo pasirinkti savo gyvenimo kelią. 

Nepaisant šaunių mokytojų ir gabių vaikų, 1978 m. mokykla iš aštuonmetės pavirto pradine. Tai lėmė Didžiasalyje atidaryta vidurinė mokykla. Tad čia mokę mokytojai išvyko – kas į Didžiasalį, kas į Tverečių arba net į Buivydiškes. Taip Dysnos aštuonmetė mokykla virto pradine.

Trečias mokyklos dešimtmetis 1984–1994 m.

Praėjus tik kiek daugiau nei 20-čiai metų nuo mokyklos atidarymo, 1987 m. Dysnos pradinėje mokykloje mokėsi tik 4 mokiniai. Tačiau mokykla nebuvo uždaryta, nes 1984 m. šalia įkurtas darželis. Atliktas remontas, buvo pastatytas priestatas, katilinė ir įrengta centrinė šildymo sistema. Taigi Dysnos pradinė mokykla laukė, kol 1985–1989 m. lankę darželį vaikai papildė mokyklos gretas. Nuo 1988 m. iki pat mokyklos uždarymo 2008 m. dirbo mokytoja R. Januškevičiūtė-Spėčiuvienė. 

1993 m. mokykla renovuota – nauji langai, naujai išdažytos klasės, o vėliau pakeista grindų danga, stogas, krosnys perstatytos. Tad mokykla toliau buvo puoselėjama ir gražėjo.

Paskutinis mokyklos dešimtmetis 1994–2008 m. 

1998 m. mokykloje mokėsi 17 mokinių, todėl buvo atidarytas dar vienas komplektas ir mokytojai Reginai į pagalbą atvyko mokytoja Jelena Tumanovienė. 

O 2001 m. mokytoja Regina pasakojo, kad mokykloje vėl vyko remontas ir nebuvo nei vienos kertelės, kurio nebūtų palietęs teptukas. Nuo stogo iki apačios suremontuotos patalpos. Geru žodžiu mokytoja minėjo seniūnijos darbuotojus, kurie prisidėjo prie remonto. O mokytojos Regina ir Jelena ne tik rūpinosi jaukiomis ir šviesiomis patalpomis, tačiau ir užklasine veikla. Įkūrė lėlių teatrą. 

2003 m. tapo Didžiasalio „Ryto“ vidurinės mokyklos skyriumi. 2006–2008 m. mokykloje mokėsi tik 5 mokiniai. Taigi 2008 m. rugsėjį mokyklos skambutis jau nebeskambėjo…

Šventinis susitikimas

Šventės pradžioje visus dalyvius pasveikino Didžiasalio seniūnas Antanas Pauliukėnas. Irmantas dešimtmečiais apžvelgė Mokyklos istoriją. 

„Nors mokykliniai metai jau nugrimzdo į praeitį ir tapo istorijos dalimi, tačiau tos mielos ir šiltos atsiminimų ir bendravimo akimirkos vėl ir vėl sugrąžino visus į nuostabius ir nepakartojamus prisiminimus, kurie yra labai brangūs ir tiesiog neįkainojami“, – sako Milda Laurutėnaitė.

Mokyklos atminimo įamžinimui prie mokyklos atidengta ąžuolinė atminimo lenta, kurią pagamino buvęs mokinys, vietos meistras Aldonas Čepulis. Lentą atidengė paskutinė mokykloje dirbusi pradinių klasių mokytoja Regina Spėčiuvienė, kartu su kitais mokytojų ir mokinių atstovais.

Žinoma, kaip gi susitikimai be gėlių ir padėkų, dovanų. Jų taip pat užteko visiems. 

Šuoliuojant mokyklos dešimtmečiais per mokyklos ir savo gyvenimus, laiką nostalgiškai pristabdydavo Petro Bernatavičiaus specialiai labai taikliai parinktos dainos, kurios jau po kelinės į pirmąjį dešimtmetį palydėtos šokančiųjų būreliu.

Vėliau koncertinę programą pratęsė Dysnos žentas Vaclovas Macys su Vandute, taip pat skambėjo šio krašto liaudies dainos, kurias atliko kraštietė Irena Pivoriūnaitė-Petkevičienė, savo kūrybos poeziją skaitė dysniškis Aldonas Laurutėnas. Šventės dalyviai vaišinosi „suneštiniais“ skanumynais, o lauke – tradicine Dysnos krašto žuviene, kurią virė etatinis šefas Vaidutis Spėčius su gaspadine Onute.

Šventės pabaigoje skambėjo padėkos Didžiasalio seniūnijai ir jos šauniems darbuotojams, Ignalinos viešosios bibliotekos direktorei Loretai Aleknienei ir bibliotekos darbuotojoms, taip pat Irenai Turlaitei-Tolvaišienei, UAB „Birvėtos tvenkiniai“ direktorei Editai Brukštuvienei, Dysnos krašto bendruomenei ir visiems, kurie prisidėjo paremdami šią šventę. Taip pat dėkojama už palapines Kazitiškio seniūnijai ir visiems, kurie kvietė savo draugus, mokytojus, kurie dalyvavo ir dalijosi prisiminimais.

Šventiniame, Mokyklai skirtame renginyje, dalyvavo visų dešimtmečių atstovai. Atvyko net trys pirmosios mokyklos baigimo laidos atstovai. 

Mokykla pastatyta 1963 m., o uždaryta 2008 m. Nuo mokyklos įkūrimo praėjo daugiau nei pusė amžiaus – 56-eri metai. Dabar mokykla tapo daugiafunkcine kultūrine erdve, čia įsikūrusi Dysnos kaimo biblioteka, koplyčia, bendruomenės centras, sutvarkyta aplinka, žaliuoja dar mokinių pasodintas parkas, įrengta šiuolaikiška dirbtinės dangos sporto aikštelė, koncertinė scena, žaidimų kampelis vaikams. Čia švenčiamos įvairios proginės šventės, Naujieji metai. Taip pat iš čia esančios koplyčios Dysnos krašto žmonės į paskutinę kelionę palydi savo krašto žmones… 

Viskas, kas kada nors prasideda, kada nors ir baigiasi, bet prisiminimai, nuotraukos ir dienoraščio įrašai išlieka… 

Autorės nuotr. 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

1 komentaras

  1. Yra minima koplyčia iš kurios į paskutinę kelionę palydi savo krašto žmones…,- tik tiek? Ši koplyčia yra įrengta mano buvusioje klasėje ir tai mane labai maloniai nustebino, todėl nuoširdžiai pasimeldžiau joje. Viso susitikimo metu jaučiau praeities pakilią dvasią, malonių atsiminimų ir daug spindinčių veidų.
    Įrengta šiuolaikiška dirbtinės dangos sporto aikštelė, reikėtų vertinti kaip prabangą, tačiau manęs ji nedžiugina, nes per pastaruosius praėjusius dešimtmečius valdininkų dėmesys buvo kreipiamas į europinių pinigų įsisavinimą , o šioje sferoje džiugesys negimsta.


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *