Skip to content

„Jaučiau, kad viskas čia bus gerai…“

Inga BESUSPARIENĖ (Ignalinos viešosios bibliotekos savanorių mentorė)

Nuo gegužės 15 d. Ignalinos viešojoje bibliotekoje pagal Europos solidarumo korpuso programą 9 mėnesius savanoriauja dvi savanorės Katia ir Nadia. Šįkart susipažinkite su Katia. Ji pas mus atvyko iš Baltarusijos, jai 19 metų. Mes su ja kalbėjome apie jos patirtį savanorystės projekte, pagal kurį ji čia jau trys mėnesiai.

1. Kaip sužinojai apie jaunų žmonių galimybes savanoriauti svečiose šalyse?

Informaciją apie įvairius savanorių projektus galima rasti teminiuose tinklaraščiuose arba tiesiog parašius „Google“. Pats paprasčiausias būdas tai padaryti – užsiregistruoti Europos solidarumo korpuso svetainėje ir rasti visą ten esančią informaciją. Tuomet nutinka taip, kad Jūs nors ir nesikreipiate į savanorystės projektą, tačiau savanorystės projektas kviečia Jus atvykti.

2. Kas yra savanorių projektai? Ką reikia projektuose dirbti, kiek trunka savanorystė?

Daugybė įvairių savanorių, laukiančių projektų, yra gyvūnų prieglaudose, nacionaliniuose parkuose, bibliotekose, kurių trukmė ir tipai skiriasi. Paprastai ilgalaikiai projektai trunka nuo penkių mėnesių iki metų. Metai yra maksimalus savanorių projekto laikotarpis. Mūsų projektas Ignalinos bibliotekoje trunka devynis mėnesius ir, jei iš pradžių atrodė gana ilgas laikotarpis, tai dabar atrodo, kad jis bus per trumpas.

3. Kokių reikia dokumentų?

Visos problemos, susijusios su dokumentais, paprastai patenka ant koordinuojančios organizacijos pečių. Viskas, ką man reikėjo padaryti, tai buvo surinkti visus reikalingus popieriaus lapus į vieną aplanką ir su  pasu nuvykti į ambasadą vizai gauti. ES piliečiams procesas yra daug paprastesnis, nes jiems nereikia vizos.

4. Kodėl norėjai savanoriauti būtent tokio amžiaus?

Savanorystė yra gera proga pailsėti ir pagalvoti, kokie yra gyvenimo tikslai, kur link nori judėti. Projekto pradžios metu buvau 18 metų – tai yra minimalus dalyvavimo projekte amžius, todėl, kaip matote, ilgai nedvejojau ir nusprendžiau išbandyti viską iš karto.

5. Kodėl Lietuva? Kodėl Ignalina?

Su Lietuva buvau jau susipažinusi, nes studijuoju nuotoliniu būdu Lietuvos ir Baltarusijos universitete ir periodiškai atvykdavau studijuoti į Vilnių. Man ši šalis labai patinka, o savanorystės projektas tiesiog tapo proga geriau ją pažinti. Ignalina? Nemanau, kad pasirinkau ją, man atrodo, kad ji pasirinko mane. Aš visada juokavau, kad labiau už viską noriu gyventi miške, dabar, galima sakyti, mano noras iš dalies išsipildė. Nors, kai kurie mano draugai tikrai mano, kad aš gyvenu miško viduryje, kai kalbu apie tai, koks mažas šis miestas.

Aš neklydau nei su projektu, nei su miestu ir dėl nieko nesigailiu. Man labai patinka gyvenimas Ignalinoje ir mielai pasilikčiau čia kurį laiką, tačiau, jei norėčiau pasilikti, vizų klausimas taptų labai keblus. Nors santuoka labai greitai išspręstų vizos problemas.

6. Ko bijojai?

Aš nebijojau eiti savanoriaut. Aš turėjau abejonių, jos visada egzistuoja, bet jos visos buvo labiau susijusios tik su manimi – abejojau, ar būsiu pakankamai gera, naudinga šiam projektui, ar galėsiu susidraugauti. Nebijojau, kad jie gali mus apgyvendinti nepatogiame bute. Mes prieš pat atvykimą nematėme, kur gyvensime, bet aš nujaučiau, kad viskas bus gerai ir tai pasitvirtino.

7. Kaip reagavo tavo artimieji ir draugai?

Visi mano artimieji reagavo arba labai gerai, arba nesuprato, kur aš išvykstu. Bet kokiu atveju negavau neigiamų komentarų apie tai. Prieš savanorystę kurį laiką gyvenau Rusijoje, todėl kai mamai pasakiau, kad ketinu persikelti į Lietuvą, ji apsidžiaugė, kad negrįšiu į Rusiją, bent jau ateinančiais metais. Mano draugai taip pat labai palaikė šią idėją. Kai kurie artimieji nesuprato, kas yra savanorių projektas ir kodėl noriu kur nors išvykti padirbėti nemokamai, todėl dažnai gaunu iš jų klausimų apie tai, kaip sekasi dirbti Lietuvoje.

8. Galimybės?

Daugelis žmonių ateina į projektą norėdami patobulinti savo anglų kalbą, bet aš žinojau, kur einu, todėl to tikėjausi tik iš dalies. Ir iš dalies tai išsipildė, nes, nors rusakalbiui tikrai nereikia anglų kalbos Lietuvoje, tačiau vis dar yra tam tikras procentas lietuvių, kuriems lengviau kalbėti su manimi angliškai. Jau nekalbant apie kitus čia sutiktus savanorius – bendraudama su jais naudoju tik anglų kalbą. Visoje Lietuvoje yra daug savanorystės projektų, kuriuose dirba savanoriai iš viso pasaulio, todėl net jei eisite į projektą labai mažame mieste, kaip kad aš padariau, jūs nebūsite vieni.

9. Kas tave nustebino?

Sąžiningai kalbant, kai kurie Lietuvos įstatymai mane nustebino. Pavyzdžiui, amžius, nuo kurio čia parduodamas alkoholis. Kai jie man pirmą kartą tai pasakė, aš net netikėjau. Man atrodo, kad tik dviejose pasaulio šalyse man vis dar negalima pirkti alkoholio – Lietuvoje ir JAV.

Dar viena maloni staigmena buvo lietuviška gamta. Aš visada žinojau, kad čia labai jauku ir gražu, ir iki šiol einu ir žaviuosi, kaip čia nuostabu ir kokie švarūs ežerai.

10. Ar pasiilgai namų?

Taip, bet ne ta prasme, kad noriu grįžti, nes nenoriu, bet ta, kad ten yra visi mano draugai ir mano aplinka, ir, žinoma, kartais šiek tiek liūdna be geriausių draugų ar šeimos šalia. Bet tai geras ir visiškai normalus ilgesys.

11. Ką patartum norintiems dalyvauti projekte?

Būkite sąžiningas su savimi ir kitais. Pasirinkite projektą, o ne miestą. Sužinokite naujų dalykų. Darykite viską taip, kad šis laikas taptų vienu geriausių laikotarpių Jūsų gyvenime.

J. Baltakio ir Viešosios bibliotekos nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here