Skip to content

„Sakau tau ačiū, kad šalia esi…“

„Kai man blogai ir nėr kam pasiguosti /Labai sunku tą tyla išsklaidyt./ Paimk mane kaip neregį už rankos/ Paimk mane ir nieko nesakyk./ Ir vesk mane per lygumas per kalnus/ Kur naktį miega mėnuo debesy./ Kai žvaigždės kartais puošia tavo plaukus/ Sakau tau ačiū, kad šalia esi.“ Tai žodžiai iš dainos, vainikavusios šventinį savaitgalį Dūkšte. Į juos sudėta viskas: pradžia ir pabaiga, prasmė ir tikslas. Regis, nieko nebereikia pridurti, pasakoti. Ir vis dėlto…

Sekmadienį riedant į Šv. Kryžiaus išaukštinimo atlaidus Dūkšto Stanislovo Kostkos bažnyčioje, pasivijo mintis: „Bet ir drąsūs kunigas Vytautas Pūkas ir seniūnas Vytautas Kazėnas, jei po nugriaudėjusios didžiulės šventės miestelyje šeštadienio vakarą, kitą dieną į atlaidus ir šventinį koncertą bažnyčioje žmones sukvietė. Arba drąsūs, arba labai pasitiki savo žmonėmis…“. 

Matyt, ir viena, ir kita, nes bažnyčia buvo pilnutėlė, o už lango maloniai siautėjo rudeninis vėjas ir lietus. 

Tikinčiuosius tądien pasitiko net trys kunigai: kun. Vytautas Pūkas, Zarasų dekanas kun. Vydas Juškėnas bei Vidiškių parapijos kun. Pavelas Paukšto. 

„Dievas yra mūsų gyvybės šaltinis ir mūsų įsčios. Dievas laiko mus, nes nori, kad mes gyventume, kitu atveju nebūtų leidęs mums gimti. Per šv. Mišias ar adoraciją mes nusilenkiame Dievui – už tai, kad Jis duoda mums gyvybę, saugo mus ir myli mus plačia dieviška širdimi.

Ar Dievui rūpi žmogiškomis mūsų jėgomis pasiektos laimės truputis? Ne visai. Kodėl? Todėl kad jis nori mums duoti labai labai labai daug laimės, nori, kad mes būtume tokie laimingi kaip Jis. Ir nuolat. Iš visų mūsų Dievas nori, kad mes kuo greičiau pasiektume laimę dieviška prasme. Jis nori, kad mes ne po kelis centimetrus kiltume į viršų, o greitai ir aukštai“, – sakė kun. V. Juškėnas.

Dar viena sekmadieniodovana dūkštiečiams – tarptautinių konkursų laureatės smuikininkės Gabrielės Zabulytės (mok. Virginija Stuglienė) ir Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos direktorės, dūkštietės Birutės Paukštienės muzikinis duetas. Atlikti kūriniai sužavėjo ir švelniai pakylėjo publiką. 

Gabrielę bažnyčios scenoje pakeitė viešnios iš sostinės – choro „Vilnius“ dainininkės Justina Kazėnaitė-Šveisterė (sopranas) bei Eglė Šlimaitė (sopranas). Keletui jų atliekamų dainų taip pat akomponavo B. Paukštienė, pirmoji Justinos mokytoja. O kūrinį „Meilės valsas“ dainininkės atliko su seniūnu Vytautu Kazėnu. Seniūnas Vytautas – Justinos tėtis, turbūt todėl atliekama daina skambėjo dar švelniau, jautriau, o tuo pačiu ir pakiliau.

Seniūnas V. Kazėnas neišlaikė jaudulio, kuris jį lydėjo iki pat pasirodymo akimirkos ir nuoširdžiai dėkojo renginio organizatorei Jūratei Rudokienei už šio šventinio savaitgalio reginius, koncertus, už galimybę… už viską. Susirinkusieji atsidėkojo jai plojimais. Iš ties, Jūratė dirba ne taip ir seniai, žiemą, regis, metai bus, tačiau jos mastų ir sugebėjimų realiai išjudinti ir pritraukti žmones, pavydėti gali senieji rajono kultūros „asai“. Kol vieni neveiklumą dangsto skambiais, bet beverčiais (vertingais tik „popieriuje“) projektais, kiti kalnus verčia plikomis rankomis ir tuščiomis kišenėmis. Na, gal ne visai tuščiomis, nes šįkart Dūkšto renginį „ant rankų“ išnešė rajono tarybos narė Edita Brukštuvienė. 

Pasibaigus koncertui viešnioms iš sostinės klausytojai plojo atsistoję, daugelis šypsojosi, o skruostais riedėjo ašaros. Džiaugsmo, susijaudinimo ašaros, nes kokius stebuklus su žmogumi daro muzika ir prasmingi, jautrūs tekstai, keliais žodžiais nusakyti neįmanoma. 

Mes viską turime čia, šalia. Tik kartais nenorime, o gal nemokame to suprasti. Blaškomės užvertę galvas po pasaulį ketindami atrasti kažką ypatingo, o tas kažkas žiūri į mus iš apačios ir šypsosi žinodamas, kad niekada nerasi to kažko ten, nes jis visada buvo, yra ir bus čia. 

Autorės nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje