Skip to content

Užpulta savuose namuose

Lina RAGINYTĖ

Sulaukėme dienos, kai dėl kitų žmonių neatsakingi elgesio nebegalime jaustis saugūs savo pačių namuose. Priseginės kaime gyvenanti 82-ejų senolė Amilija Bieliauskienė rugsėjo 10 d. išgyveno siaubą, kurio pasekmes garbaus amžiaus moteris jaučianti ir šiandien. Ją, vos išžengusią paskui savo šuniuką iš namų, išgąsdino ir užpuolė gretimo kaimo gyventojų šuo. Po šio incidento močiutė prarado savo mylimą augintinį Tabutį. 

„Kaip įprasta, su savo šuniuku, kuris niekur nuo manęs nesitraukia, sėdėjau verandoje. Sūnus buvo išėjęs pasivaikščioti su kitu, lauke, voljere gyvenančiu šuneliu. Kai staiga kieme pamačiau du berniukus. Vienas gal 8-erių metukų, kitas – vyresnis. Mano šunelis išbėgo pasitikti svečių, nes jis labai draugiškas, o aš – iš paskos. Kai netikėtai iššoko iš už šulinio didžiulis vilkšunis. Ėmė lakstyti, draskytis, vejoti mano šunelį, bandė griebti. Mano nutirpo rankos, kojos, rėkiau, kiek pajėgiau, nesavu balsu. Atbėgo sūnus ir bandė ginti nuo tos šuns. Teisybė, ir rankom, ir kojom vijo. Šuo nepasidavė, elgėsi agresyviai. Neklausė jis ir savo šeimininkų, mat tie berniukai stovėjo mano kieme dėl to, kad gaudė išbėgusį (ar paleistą) savo šunį. Kilus baisiam triukšmui, pabėgo šaukdami ir tie vaikai. Šita sumaištis trūko maždaug pusvalandį. Svečias draskė mano šunelį mūsų akyse, o mes nepajėgėm jo apginti. Galvojau širdis plyš. Netrukus pasirodė šeimininkė, berniukų mama. Ji pasiėmė šunį, kažką šnekėjosi su mano sūnumi, kuriam ranka perdrėksta buvo. Pasak sūnaus, atsiprašė. Bet aš supratus , kad čia niekas nesibaigs, iškviečiau policiją. Pareigūnas manęs klausė: „Kam čia be reikalo kvietinėjat? Visai netekau amo. Tai kur man dėtis, kur ieškoti pagalbos?“, – balsu raudojo senolė. 

Po pokalbio su močiutės sūnumi, policijos pareigūnais, paaiškėjo, jog, iki atvykstant pareigūnams, šuns šeimininkė lyg ir atsiprašė sužeisto vyro ir šis kaimyniškai nerašė pareiškimo, todėl pareigūnams nebeliko ką čia veikti. Jei pati senolė būtų rašiusi pareiškimą dėl užpuolimo, tada būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, imtasi reikiamų veiksmų. Gi dabar – kaip nebūta. 

Ką šiuo atveju pasakyti galėtų pati piktojo šuns šeimininkė – nežinia. Mįslinga, bet niekas nesugebėjo pasakyti nei moters vardo, nei pavardės. Pasak Bieliauskų, jie gretimame Makniūnalaukės kaime gyvena maždaug metus, remontuojasi namus (šunelio voljeras tvarkingas, ir šuo atrodo prižiūrėtas – autorės past.), bet niekas kaime jų nepažįsta. Moters ir jos šeimos nepažįsta ir Vidiškių seniūnijos darbuotojai. Net nesą apie ją girdėję. Štai taip! Kad ir kaip ten būtų, bent jau neatsiprašyti už tavo gyvūno padarytas „išdaigas“ yra amoralu. Ar sudėtinga buvo aplankyti pačią močiutę po išpuolio? Kai toks šeimininkas, negali kažko tikėtis iš jo šuns. Šuo nekaltas. 

Ir nors pačios šeimininkės niekas nepažįsta, bet jos piktą šunį (kalę) žino visas kaimas. Pasak B. Lazauskienės, ne vieną ir ne du kartus tas šuo buvo palaidas (gal pabėgęs, o gal paleistas). Visi: ir maži, ir suaugę, sprunka į krūmus. Vijo šuo ir jos sūnų, ir Trinkūnų šeimos narius. 

Nors atrodo, kad visi visada kaltina gyvūnus, nes kad ir kaip ten būtų, niekada už gyvūną 100 proc. Žmogus negali atsakyti, bet 99 proc. Gyvūno psichiką ir elgesį įtakoja šeimininkas. Jie šuo agresyvus ir turintis emocinių problemų, tai akivaizdžiai charakterio ar elgesio problemų turintis ir pats šeimininkas. Kita vertus, jei gyvūnas nuolat pabėga, tai taip pat atsakomybę turi prisiimti šeimininkas, o šuo ar arklys. 

Močiutės šunelis Tabutis dėl didelių sužalojimų (buvo net priekinė koją išplėšta, neskaitant kitų sužalojimų) buvo užmigdytas. Veterinarijos gydytojas Kęstutis Kriaučiūnas daugybę metų prižiūrintis ir gydantis pasieniečių tarnybinius šunis, nedavė jokių vilčių Tabučiui gyventi, nebent vaistų pagalbą kuriam laikui pratęsti jo kančią ir agoniją. Atsisveikino senolė su šuneliu, bet pamiršti jo negalinti.

Šiek tiek nustebino griežtas senolės sūnaus prisakymas: „Matai kokie laikai. Sėdėk namie, ir niekur nekelt kojos, kol manęs nėra. Nežinai, kas gali nutikti“. 

Nežinau, ar normalu žmogui drausti iškelti koją į savo kiemą vien dėl to, kad gretimame kaime gyvena neprognozuojami kaimynai? Juk teisių ir laisvės senolei niekas nesuvaržė. Be to, senolė turinti mažą anūkėlę ir jau proanūkių, kurie taip pat dar tik kelerių metukų. Sako, po šio įvykio bijantys tėvai vežtis vaikus į kaimą. 

Ir vis dėl, bent jau seniūnijos darbuotojams, regis, pats laikas būtų aplankyti naujakurius. Ne iš smalsumo, o dėl kitų gyventojų saugumo. 

Autorės ir J. Bieliausko nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *