Skip to content

Nutilus krepšinio aistroms

Jau nurimo aistros po pasaulio krepšinio taurės čempionato Kinijoje. Daugumos šalių krepšininkai jau ruošiasi savo nacionaliniams čempionatams. Lietuviai sako, kad krepšinis jiems – antroji religija. Krepšiniu domiuosi ir aš, jau daugiau nei pusšimtį metų. Prisimenu, kaip pergyvenau, kad 1964 m. į Tokijo Vasaros olimpines žaidynes, konkuruodamas su gruzinu (sakartvelu) Z. Sakandelidze, į SSRS rinktinę nepateko devyniolikmetis M. Paulauskas. Ten  Sovietų Sąjungos krepšininkai iškovojo bronzos medalius. Jau tada jis buvo lyderis Kauno ,,Žalgiryje“. O  po keturių metų  Mechiko (1968 m.) mieste iškovojo Olimpiados bronzą, buvo sovietų rinktinės kapitonas, o jau Miunchene (1972 m.) tapo ir olimpiniu čempionu, taipogi kaip kapitonas. Tai mano laikų krepšinio kumyras. 

Iki šių metų krepšinio pasaulio taurės varžybų Kinijoje praėjo nemaža laiko. Deja, mūsiškiams nepasisekė. Nors užimta 9-oji vieta yra pati blogiausia per visą nepriklausomybės laikotarpį, bet žaidimu ekspertai ir dauguma šio žaidimo aistruolių (fanų) mūsų krepšininkų žaidimu nenusivylė ir palankesnėmis aplinkybėmis galėjome tapti čempionato prizininkais. Šiemet, kaip niekada, net 5–7 komandos turėjo didelių ambicijų tapti čempionato taurės nugalėtojais, nes JAV komandoje nebuvo pagrindinių krepšininkų. 

Mane labiausiai stebina labai netobula FIBA varžybų organizavimo sistema. Negalima skirstyti šalių komandas į pogrupius po keturias. Pralaimėjus pirmuosius du susitikimus, jau gali važiuoti namo. Kelių metų pasiruošimas čempionatui tampa veltui praleistu laiku, iššvaistyti ir pinigai. Jau po pirmųjų varžybų dienų iš 32 komandų lieka tik 16. Krepšinio šventė daugelio šalių ,,fanams“, nelikus jų rinktinių, kaip ir  pasibaigia. Pažiūrėkime, kas būtų, jei pogrupyje žaistų penkios komandos. Tada net ir pralaimėjus pirmąsias dvi rungtynes, dar galima užimti ne tik antrąją vietą, o  net gi pirmąją (jei visos pralaimėtų po du kartus, kas šiais laikais įmanoma). Seniai sakiau visiems – dabar visi moka žaisti krepšinį, bet ne visada metimai krenta. Kas yra bent kiek rimtai žaidęs, žino, kad būna dienų, kai kaip bemestum, visi metimai iš įvairiausių situacijų krenta į krepšį, o kitose varžybose ir įkritusius kamuolius lankas ,,išspjauna“. Tai nepaaiškinamas fenomenas krepšinyje. Geriausia iliustracija Serbijos ir JAV varžybos, kur pirmajame kėlinuke serbai iš 9 tritaškių net 8 pataikė ir laimėjo kėlinį 32:7, o antrajame jau amerikiečiai triuškino varžovus 33:12. Negi manote, kad serbai antrajame kėlinuke žaidė tris kartus blogiau, prarado sportinę formą ar blogai gynėsi – nieko panašaus. Krepšinyje, skirtingai negu futbole, puolėjas turi ryškų pranašumą prieš gynėją. Dažnai iš komentatorių  tenka išgirsti, kaip gerai apsiginta nuo priešininko, kai žaidėjas nepataikė iš dėkingos padėties ir kamuolys atšoko tiesiai į rankas besiginančios komandos žaidėjui. Gynybos krepšinyje praktiškai nėra. Apie kokią gynybą galima kalbėti, jei dažnai komandos abi pelno daugiau nei po 100 taškų. Jei čempionate dalyvautų  pirma arba antra JAV rinktinė, surinkta iš NBA ,,žvaigždžių“, kiek jiems bet kuri rinktinė beprimestų, jie vis tiek ir be gynybos pelnytų daugiau taškų (jei priešininkas 100 – jie 110, jei 110 – jie 120 taškų ir pan.). Gynyba būna tada, kai viena komanda moka žaisti, o kita ženkliai žemesnio lygio. Beje, šių metų JAV krepšininkai, manau, buvo tik trečios-ketvirtos sudėties, bet ir tokiame komplekte galėjo laimėti. Daugumos ekspertų nuomone, stipriausias komandų sudėtis turėjo australai ir serbai, kitas dvejetukas – ispanai ir prancūzai. 

kazino

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje