Žmogus be kovos gyventi negali. Jeigu nėra mamuto, kurį būtų galima užmušti ir suvalgyti, paduok jam ką nors smulkesnio. Apie savo artimą kalbėti net neverta, artimas žmogui visada buvo mielas grobis. 

O jau kovoti ir protestuoti mes mokomi nuo mažens. Per visus galus giriamasi: pasaulis kovoja prieš klimato atšilimą. Mokiniai išėjo į gatves. Kodėl ne savaitgalį, kai pamokų nėra, o darbo dieną? Taigi labai paprasta: kas tau eis protestuoti, kai pamokų nėra? Visai kitas dalykas – vietoj pamokų. Pavyzdys yra: juk suaugusieji irgi visokius mitingus paprastai darbo metu rengia, na, nebent norisi kokią mašiną sudeginti, parduotuvę apiplėšti – tada darbo liaudis protestuoja vakarais.

Protestuotojai, kaip įprasta, savo vėliavą turi. Dabar sakoma – ikoną. Švedukė puikiai pasireklamavo – ne veltui jos tėvai aktoriai, jaučiasi gera karjeros darymo mokykla. Į Ameriką ji ne lėktuvu skrido, mat šis orą teršia, o jachta plaukė, nors jeigu suskaičiuotum – ar tik nepaaiškėtų, kad gaminant tą prabangią jachtą oras buvo teršiamas gerokai daugiau. Bet kam tai rūpi? Kas tokius dalykus skaičiuoja?

Dar ir prieš kiekvieną pasaulio galingųjų susitikimą protestuojama. Vadinamieji antiglobalistai reikalauja, kad būtų atimta iš tų šalių, kurios gyvena geriau, ir atiduota skurstančioms. Ne padėti skurstantiems patiems iš duobės išsikapstyti, o pašerti sėdinčius toje duobėje. Bet šitie rėksniai dar žino, ką, jų nuomone, reikia daryti (Tado Blindos, Robino Hudo, Jemeljano Pugačiovo, Stepano Razino ir kitų plėšikėlių metodu: atimti ir padalinti), tuo tarpu kovojantys prieš klimato kaitą tik ragina kovoti su klimato kaita ir nenaikinti gamtos.

Šiaip aš irgi prieš gamtos naikinimą. Pavyzdžiui, esu girdėjęs, kad omarai gamtoje nyksta, todėl jų nevalgau. Manau, tokių bendraminčių tarp skaitytojų dauguma, ir jeigu kas nors yra gamtą naikinęs, tai yra, omarą valgęs – įdomu būtų į tokį žmogų pasižiūrėti.

Bet čia tarp kitko, nes aš tik apie kovą. Štai ir Seime atsirado kovotojų su vėžiu. Aš ne apie Premjerą, jį tik užjausti reikia, kaip kiekvieną sergantį žmogų, nesvarbu, kokias pareigas jis užima ar visai jokių neužima. Bet kai sveikatos ministras, „solidarizuodamasis“ su Premjeru, nusiskuta plikai – man tai mitinguotojus primena, kurie tik garsiai rėkia.

Vieni politikai pritarė tokiam sveikatos ministro poelgiui, kiti pasijuokė, treti pradėjo svaidytis kaltinimais „patyčiomis“ – dabar toks kaltinimas madoje. 

Tuo tarpui sergantys vėžiu visai kuo kitu ministrą kaltina. Jie sako, kad ne skustis reikia, o konkrečiais dalykais pasirūpinti. Girdėjau net labai žiaurų pageidavimą: kad Premjeras susirgtų antrą ir trečią kartą, ir tada jam prireiktų kitokių, inovatyvių vaistų. Sakoma, kad tie inovatyvūs vaistai nekompensuojami. Tai štai, sako ligoniai, gal tada, kai Premjerui tokių vaistų prireiktu, jie irgi taptų kompensuojamais…

Ne vien inovatyvūs vaistai nuo mielonomos, arba kraujo vėžio, nekompensuojami. Žiūrėk, atsirado kokie nauji efektyvūs vaistai, žiniasklaida apie tai pranešė, gydytojai pasidžiaugė, tačiau ligonių kasa jų kompensuoti neskuba. Sveikatos ministro pasiteisinimas – nėra pinigų. Nuperka kelerių metų senumo skiepus nuo gripo – pigesni ir „dar geri“. Neskiria inovatyvių vaistų – senas, ir šiaip nedaug gyventi liko, jaunesniems pinigų trūksta.

Meluoja klerkai, kad pinigų nėra. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezerve – beveik 333 milijonai eurų. Tai dešimt kartų daugiau, negu reikalauja sukaupti įstatymas. Valdininkai sėdi, apsižergę pinigų maišą, ir renkasi, kam skirti, kam ne… O ministras plikai nusiskuta. 

Matyt, greitai po Seimą daug solidarių skustagalvių vaikštinės. Pirmadienį dar vienas seimūnas žadėjo ateiti, plikai nusiskutęs. Vardan solidarumo. Nors toks solidarumas – tai tik tuščias oro drebinimas. Bet kai kam svarbiausia – kad geras garsas būtų. Toks kovos būdas. Tik ką daryti nuplikusiems? Jiems net didžiausio solidarumo vardan plaukai želti nepradės. Nebent belieka peruką užsidėti.