Keletas pastebėjimų iš mano turistinės ir žygeiviškos patirties

Pranas ZUBRICKAS

Minint pasaulinę turizmo dieną, kuri buvo paskelbta JT Generalinėje asamblėjoje 1979 m., tikslu plėtoti turizmą, kultūrinius ryšius tarp šalių. Noriu skaitytojams papasakoti, kokį vaidmenį mano gyvenime turėjo ir tebeturi kelionės. Galima drąsiai teigti, kad nekeliaujantį žmogų jau tikrai galima priskirti prie atsilikusių gyvenime. Tiesa, dabar po pasaulį galima keliauti virtualiai. Bet ne veltui sakoma – geriau vieną kartą pamatyti savo akimis nei šimtą kartų išgirsti. 

Mano gyvenime keliones galima suskirstyti į keturis laikotarpius, etapus: ankstyvoje vaikystėje (nuo 6-erių iki 13 metų), darbą instruktoriumi Palūšėje studijų metais ir sukūrus šeimai. Pirmas laikotarpis buvo unikalus. Praktiškai nuo šešerių beveik kasdien, esant bet kokiam orui, eidavau su savo neprilygstamu keturkoju draugu Margiu. Ir taip šešerius metus (vidutiniškai 300 dienų per metus) po 10–20 km kasdien po apylinkes pėsčiomis, o žiemą su slidėmis. Žinojau, kur kokiame medyje peri koks paukštis, kur kiškiai miega, kur kurapkos laikosi, kur lapės olos su lapiukais, kur laukinės antys, pempės peri ir pan.. Turėjau mini zoologijos sodą. Per tuos metus beveik 60 rūšių gyvūnų teko laikyti pas save tėvų vienkiemyje. Skirtingai nuo vieno įžymiausių zoologų R. Kazlausko, kuris laikė daug įvairių gyvūnų, o jie pakliūdavo iš kitų rankų, mano visi gyvūnai buvo palikti, išmesti pačių gyvūnų arba sužeisti. Buvau ir vieną atradęs žinduolių rūšį, kuri buvo laikoma nerasta Lietuvoje – tai didžioji miegapelė. Tik po kelių dešimtmečių pasirodė, kad ji gyvena ir mūsų šalyje (jų daug esama Neries regioniniame parke). Tas pirmasis laikotarpis baigėsi, kai su tėvais persikėliau gyventi į Rietavą. Prasidėjo sportinis gyvenimas, keliaujant per rajonus, miestus, dalyvaujant krepšinio, lengvosios atletikos, bėgimo, kroso, stalo teniso, šaudymo varžybose.

Antras, bene įdomiausias laikotarpis, buvo biologijos studijos Vilniaus universitete. Nuo pat pirmo kurso pradėjau eiti į žygius su bene žymiausiu keliautoju po Lietuvą su T. Šidiškiu, kuris ir dabar dar Vilniaus universiteto studentus veda į žygius. Esu su juo pėsčiomis, slidėmis, valtimis ar baidarėmis surengęs apie šimtą žygių. Teko būti žygeivystės užgimimo liudininku. Berods 1968 m. UTK sąskrydyje buvo nuspręsta atsisakyti sąvokos turistas, kuriais paprastai vadinami žmones, kurie važiuoja apsipirkti, pasidairyti po miestus, pasipliažinti, linksmai praleisti laiką gamtoje ir pan. Žygeivis, keliaudamas po savo gimtinę, turi kažką pamatyti, sužinoti, užrašyti. Keliavome istoriko A. Šapokos aprašytomis vietomis (o ne tarybinių partizanų takais), su Kauno aukštųjų mokyklų studentais dalyvavau Rasų šventėse ant Rambyno kalno, Kernavėje ant piliakalnių,  tautos patriarcho J. Basanavičiaus gimtinėje Ožkabaliuose, prie Vytauto Didžiojo paminklų (Perlojoje, Betygaloje). Dabartiniais nepriklausomos Lietuvos laikais tos šventės nieko nestebina. Bet prisiminus tuos laikus, net patys garbiausi Sąjūdžio dalyviai neišdrįsdavo tuose renginiuose pasirodyti. Apibendrinant, žygeivystė buvo tarsi pradžia po poros dešimčių metų atsirasti Sąjūdžiui. Net Lietuvos Laisvės lygą A. Terleckas įsteigė tik 1978 m. Reikia pastebėti, kad dvasininkija, kunigai turėjo didesnių galimybių priešintis sovietiniam režimui, negu žygeivių judėjimo dalyviai. Su jais susidoroti saugumas privengė, tik ,,aršiausius“ kritikus sodindavo į kalėjimus, lagerius (tokius, kaip A. Svarinskas, K. Garuckas, A. Keina, R. Grigas ir kiti). Prisimenu, kaip  mūsų žygeivių grupelei, palydint 1972 m., Naujųjų metų ,,hitu“ buvo vengrų grupės ,,Omega“ daina lietuvišku tekstu – ,,Ne, ne, ne – laisvės nėra, ji dingo kažkur Kaune…“. Tai apie visiems žinomą R. Kalantos tragišką žūtį 1972 m. gegužę Kaune.

Žinoma, teko pakeliauti ir po ,,plačiąją tėvynę“, daugiau po kalnus (Karpatus, Krymą, Kaukazą, Altajų, Pamyrą, Tian Šanį). Labai gaila, kad nenukeliavau prie Baikalo ežero ir Usūrio taigos (Sichote Alinio kalnų).

Save priskiriu prie padariusių šiokių tokių gerų darbų, nuopelnų, kai į universiteto žygius pritraukiau tris keliautojus, kurie vėliau tapo žygeivių klubo pirmininkais. Tai mano kolega geografas J. Grabavičius (1971 m. tragiškai nuskendo Baltijos jūroje, Palangoje), geologas J. Šimėnas (Nepriklausomybės signataras) ir geologas kraštietis D. Samkus.

Trečias keliavimo laikotarpis buvo penki sezonai (1974–1978 m.), kai dirbau instruktoriumi Palūšės turistinėje bazėje. Esu paskaičiavęs, kad valtimis nuplaukta daugiau nei 6000 km, kur pavaduoti mane prie irklų nesu leidęs niekam. Ir  dar šimtai kilometrų pėsčiomis, vedžiojant turistus po Nacionalinio parko lankytinas vietas, objektus. Praktiškai teko bendrauti su visų buvusios Sovietų Sąjungos respublikų tautybių žmonėmis.

O ketvirtas keliavimo laikotarpis buvo (ir tebėra) sukūrus šeimai, jis tapo žymiai ramesnis. Teko daugiau rūpintis šeimos išlaikymu, auginant sūnų Mantą ir dukrą Indrę. Palaipsniui įsisukus į kaimo turizmo verslą, vėl pradėjau keliauti su šeima, įjungus giminaičius ir studijų laikų bendražygius, pažįstamus draugus, taip pat stengiuosi kviesti, keliauti Ignalinos TAU Gamtos fakulteto senjorus. Tai daugiausia vandens žygiai baidarėmis, kajakais, valtimis. O taip pat pėsčiųjų žygiai po rajono apylinkes. Stengiuosi bent porą kartų per metus nusibelsti į tolimesnius žemės kampelius. Apskritai, keliaujančiu vadinčiau tą, kuris per metus padaro bent 4–6 žygius po Lietuvą ir porą žygių į tolimesnius kraštus. Dabar madinga keliauti po užsienio šalis, o po savo kraštą keliauti nelabai norima. Dauguma dievagojasi užimtumu, laiko stoka. Bet kai įsigilini, kas nuveikta per metuose esančius 52 savaitgalius, pasirodo nėra nieko įsimintino, nėra nuveiktų ypatingų darbų. Gana dažnai būna prasistumdyta, vien nuobodi rutina. Paprasčiausia išvyka į gamtą su draugais ar gimine išlieka ilgai atmintyje, o jei dar rimtesniame žygyje dalyvauta su ekstremalesniais momentais, tai ir po daugelio metų yra ką prisiminti. 

Dabar, kai ateina niūrus ruduo, daugelis išskrenda ieškoti vasaros šilumos į pietų kraštus. Baigiant  norisi pasakyti, kad visi kalba, ypač prieš rinkimus, kad Ignalina turi būti  turizmo lyderiu Lietuvoje, bet tuo ir baigiasi. Visi turizmo verslo dalyviai veikia pavieniui, nėra koordinacijos. Prieš keletą metų buvo įregistruotas Ignalinos turizmo klasteris, kuris žlugo, net nepradėjęs savo veiklos. Belieka palinkėti visiems, mėgstantiems keliones, gerų kelionių, keliauti, nenurimti, kuo daugiau būti gamtoje, pirmiausia neužmirštant ir savo gimtinės gražių kampelių. 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje