Skip to content

Kultūra rajone: tūpt, žingsnelis dešinėn, tūpt, du žingsneliai kairėn…

MI informacija ir Berta UGNIAVIJA

Kiekvienas ruduo rajone atneša daug jaudulio. Ne todėl, kad atšąla. Todėl, kad artėja paslaptingai dviprasmiška šventė – Rudens mugė, pagal kilmę ir eigą daugeliui kelianti „spalio revoliucijos“ asociacijas. Rajono kultūros darbuotojai ir seniūnai jau nuo vasaros vidurio, priminus artėjančią spalio šventę, tamposi lyg nėščiosios pirmajam trimestre. Ūkininkai nesuka sau galvos. Šie žmonės dirba kasdienius darbus ir pagal pareikalavimą paaukoja ko ir kiek prašomi. Tai kas čia iš tikrųjų vyksta? 

Pradėkime nuo to, kad mugėje yra smagu, jog susirenka daug prekiautojų, amatininkų, siūlančių visai įdomių dirbinių, gaminių, produktų, augalų ir pan. Dar mugėje dažnai groja visai smagi muzika ir kartais koncertuoja puikūs kolektyvai. Čia galima susitikti pažįstamų, atrasti naujų. Būtų beveik tobula, jei ne tas užkulisinis „revoliucinis“ šleifas ir metodai. 

Savotiškas mūsų krašto žmonių mentalitetas. Jei tu šypsodamasis iki ausų „vynioji“ juos aplink pirštą, manipuliuoji jais ir net tavo paties mažojo kojos pirštelio nevertais žmogėnais laikai – jie, apsvaigę nuo tavo šypsenos, linksės ir striksės pagal lazdelės mostą. Jei išsitaškysi kovosi „už savo tiesą“, nuomonės išsiskirs: vieni sakys, kad esi trenktas mužikas, kiti – drąsus žmogus, kovojantis už visus. Jei tą pačią savo tiesą išvingiuosi atsargiai ir subtiliai, niekas (išskyrus kokį 1 proc.) tavęs nematys ir negirdės. Ir kaip elgtis? Iš esmės vienas ir tas pats žmogus gali elgtis įvairiai, priklauso viskas nuo klausytojų rato, kantrybės likučio ir nuo to, kokio rezultato tikimasi. 

Eini mirtingiesiems (tarkim, pavaldiniams) parodyti, kas jie tokie esą – kaukes palieki namuose, eini jau pas savo viršininką pasisakyti apie tuos netikėlius (pavaldinius) ir apie savo nežemišką indėlį, siekiant juos ko nors išmokyti – užsimeti geruolio kaukę, o jau kai lieki su anūkais – tenka sendaikčių skrynios dugne susirasti „mylinčiojo“ kaukę – su šitais nepajuokausi, jų nepamulkinsi, nebus lengva ir paprasta. 

Keista, o kodėl mes privalome paklusti gudriam manipuliatoriui: ar dėl to, kad kvaili esam, ar kad protingesni už jį? Šitą „dekoraciją“ pasimatuokite kiekvienas sau. Svarstote, kuo čia dėta manipuliacija ir kultūra. Na, jiedvi rajone lyg Siamo dvynės. 

Ignaliniečiams derėtų priminti, kad mūsų rajone yra kultūros centras Ignalinoje ir pulkas kaimuose veikiančių padalinių (kultūros namų, seklyčių, klubų ir kt.). Turi jie gražų juridinį pavadinimą, bet mums dabar ne tai svarbu. Taigi, judam: Strigailiškis, Ceikiniai, Mielagėnai, Didžiasalis, Tverečius, Šiūlėnai, Daugėliškis, Taujūnai, Mažėnai, Rimšė, Dūkštas, Kaniūkai, Kazitiškis, Vidiškės ir Linkmenys. Atsiprašau, jei ką praleidau. Visi šie miesteliai, kaimeliai verda savose sultyse. Be to, kad jie turi savo vadą – seniūną, šviesos tiltus į jų gyvenimus tiesia kultūros darbuotojai. Visai nesvarbu, sugeba jie tai ar ne. Svarbu, kokios jiems sudarytos sąlygos tai daryti. Bėda turbūt, kad kultūros darbuotojas rajone pasodintas ant žemesnio laiptelio, nei kiemsargis. Tas bent kokį grėblį, šluotą gauna, o kultūros darbuotojui leista tik klausyti ir vykdyti. 

Klausydami ir vykdydami kultūros darbuotojai tapo, kaip tame prancūzų filme, milijonieriaus žaisliukais. Mėto ir varinėja juos kas netingi ir kur netingi. Tai jie priklauso Kultūros centrui, tai seniūnijoms, paskui ir vėl nepriklauso. Kai priklausė kaimo kultūros židiniai seniūnams, tai šie, sako, bent kažkokių lėšų gaudavę veiklai vykdyti, o kai tapo vėl priklausomi Kultūros centrui, telieka pasitenkinti tikrintojo-sargybinio maloninguoju „Būkite patikrintos“. 

Paaiškinimas. Kaimo kultūros darbuotojai privalo: išsėdėti visas darbo valandas sekundės tikslumu kabinete, nes jei atvykęs „sargybinis“ iš centro neras, tai ne tik kad tądien maloningojo „Būkite patikrinta“ neišgirs, bet telefonu surasta tokią psichologinio smurto dozę gaus, kad ir norėdama iš kabineto dvi savaites nepajėgs išlįsti (nebent, pamynusi savigarbą ir orumą mokės išsipirkti besąlyginiu atsidavimu ir tarnyste įvairiomis prasmėmis). Sėdėdami kabinete kultūros darbuotojai taip pat privalo sugalvoti renginių, rasti jiems rėmėjų, nes lėšų niekas neduoda, susirasti žmonių, kurie padės viską padaryti, pakoncertuos, parepetuos, tada viską susivežti, supirkti ir… švęsti. Jei nepavyksta rasti rėmėjų, pradedant popieriumi skelbimams, dekoracijomis bei baigiant vaišėmis ir apmokėjimu koncertuojantiems, kultūros puoselėtojai susimoka iš savo šeimos biudžeto, o paskui dar gauna pylos ir pretenzijų, kad gal ir nelabai geras renginys buvo, mažai žiūrovų ir spaudoje nepaviešinta. 

Mintimis pasidalijo Dūkšto kultūros darbuotoja Jūratė Rudokienė (dirba metus): „Ėjau į šitą darbą prieš metus, nes buvo susidariusi sudėtinga situacija. Išėjo viena darbuotoja, todėl verkiant reikėjo miesteliui pagalbos. Per tą laiką padarėm tikrai daug rimtų renginių, daug veiksmo, dalyvių ir žiūrovų. Dūkštas – nemažas miestelis, kuriame labai daug išsilavinusių, stiprių, draugiškų žmonių, žinančių ką ir dėl ko daro. Jų nesujaudinsi mažmožiais, nes jie turi išlavintą skonį, savitą stilių, o ir jų reikalavimai gana aukšti. Todėl mes nežaidžiame vaikų darželio ir patys neketiname būti kažkieno žaisliukais. 

Per metus mes negavome nei cento iš Ignalinos kultūros centro. Viskas buvo daroma tik rėmėjų lėšomis. Rajono valdžia patikino, kad yra eilutė kultūrai, bet ta eilute vadovauja Ignalinos kultūros centras. Kitaip tariant, eikite kur norite ir darykite ką norite. Gerai. Visas šventes darėme vieni patys, o dabar – Rudens mugė Ignalinoje. Kaip įdomu! O kuo čia mes dėti? Šventė juk ūkininkų, tai kodėl vištomis ir gaidžiais persirenginėti verčiami kultūros darbuotojai? Kai švenčia pasieniečiai – nuo iki viską patys daro, kai švenčia policija, taip pat sugeba viską patys. O kai švenčia ūkininkai – vergauti išsiunčiami kultūros darbuotojai ir seniūnai. Kodėl vėl kultūros darbuotojai turi lakstyti su ištiesta ranka po savo bendruomenę, maldaudami paremti ir dar drauge važiuoti į Rudens šventę įrenginėti kiemelį? Nes… priešingu atveju nukentės ir kultūros darbuotojai, ir seniūnas. Kiek gali tęstis šitos patyčios? Jeigu jūs norite prikišti nedraugiškumą, tai aš jums pasakysiu, kad draugystė yra tik tuomet, kai dėl jos stengiasi abi pusės. Čia ne draugystė, o tarnystė ir išnaudojimas“. 

Įdomi p. J. Rudokienės pozicija. Nors panašios mintys jau keltos rajono spaudoje ne vieną kartą, bet gi niekas negirdi. Negirdėjo ir šįmet. „Dar gerokai prieš tą ūkininkų šventę kultūros darbuotojų susirinkime išsakiau nuomonę, kad gal būtų protinga ir teisinga ką nors pakeisti, įnešti naujovių, gaivos, modernumo. O man metodininkė atkirto: „Nėra galimybės kažką keisti. Be to, rajono valdžia nori seniūnijų kiemelių“. Visos kultūros darbuotojos, turėjusios viltį, klusniai nulenkė galvas. Dūkštas dalyvauti atsisakė. Ne todėl, kad mes išpuikę ar nepaisome rajono valdžios norų, negerbiame ūkininkų ir pan. Mes tik norime, kad būtų visų rajono seniūnijų gyventojai vienodai gerbiami, vertinami, paisoma jų nuomonės. Iš tikrųjų rajone jau praūžė išties gražios rudens šventės Dūkšte, Didžiasalyje, Rimšėje. Vietiniai ten atidavė savo jėgas, dūšią ir išteklius. Ačiū tiems, kurie palaikė, rėmė ir aplankė“, – sakė J. Rudokienė. 

Ignalinietė Dalia Savickaitė taip pat jau senokai nesuprantanti, kodėl Ignalina įsikibusi tų kiekviename Lietuvos miestelyje švenčiamų rudens mugių. Ji pasiūlė nuostabią, milijono vertą idėją. Kodėl Ignalina, turėdama unikaliausią dalyką – Adomo Hrebnickio palikimą – surastą, ištirtą ir platintą iki jo pomologams nežinomą, bet Lietuvos soduose iki šiol auginamą ANANASĄ, negali tuo didžiuotis ir pasinaudoti? Rudenį švenčiant OBUOLIO šventę, galima puoselėti ir senąsias tradicijas, pateikiant jas moderniai. Galima būtų OBUOLIO švente lygiai taip pat unikaliai drebinti pasaulį, kaip ir Stripeikių bitininkystės muziejus savo unikalumu ir veiklomis. Bet ne taip lengva „spaliukų“ tradicijas išgyventi. Apdarą pakeisti gali, o turinį – vargiai. 

Žodelis ir apie Geriausių ūkininkų rinkimus. Sykį vieno solidaus ūkininko gaspadinė prasitarė, kad gal ir norėtų užlipti „ant podiumo“ Laisvės aikštėje, bet gi vyras nesutinka. Kuo čia dėtas vyras? Juk komisija renka geriausius iš geriausių. „Na, siūlė ir mums tapti geriausiais, bet „stafkė“ už Metų ūkininko titulą 200 Eur. ir dar vaišių reikia atsinešti. Lyg mes neturime, kur pinigų panaudoti. O tas titulas – šou dėl šou. Visi dirba, pluša ir visų ūkiai vienodai titulų verti. Tik kažkam reikia ūkininkų vardu reklamą darytis. Išgyvensime mes ir be tokių titulų“, – sakė ūkininko gaspadinė. 

Sunku pasakyti, ar taip šmaikščiai juokavo ūkininkė, ar nakties košmarą pasakojo, ar išties taip buvo? 

Ir ką tu, kultūros puoselėtojau, gali pakeisti, jei tau gyvybiškai svarbu išsaugoti darbo vietą? Nieko, toliau švęsti „spalio revoliucijos“ idėjomis alsuojančią Rudens mugę. 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

1 komentaras

  1. Gaila man tos tikrintojos, tikriausiai ne savo valia tą daro. O valdžia ir yra valdžia. Visais laikais jai reikojo besalygiškai paklusti. Juk ir į tremtį važiavome kaukdami iš nevities. Tai kad nėra čia ko šokinėti ir savo įrodimėti.


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *