Eilės ir muzika Jos Didenybei Meilei

Lina RAGINYTĖ

Praėjusį penktadienį į Vidiškių dvarą susibėgo jaunimas iš visų Ignalinos kampelių bei Švenčionių, Zarasų ir Visagino pasidalyti išgyvenimais ir atradimais kūryboje. Šis, Vidiškių gimnazijos organizuojamas, susitikimas „Rudeniniai skaitymai“ – 5-asis, todėl, matyt, ir dalyvių gausa nustebino net pačius organizatorius. Pasiklausyti jaunųjų skaitovų ir atlikėjų atvyko ir rajono vicemeras Manfredas Žymantas, rajono savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriaus vedėja Gražina Mackonienė, kiti svečiai.  

Rudens ir Žodžio šventę muzikiniu kūriniu pradėjo sesutės Raminta ir Austėja Akinskaitės. Spalvingam kūrybingo jaunimėlio būriui dirigavo Vidiškių gimnazijos abiturientai Erika Mudinaitė ir Jokūbas Čeponis. „Lietuvių kalba man – gimtoji. Aš ją girdėjau dar tada, kai nesupratau žodžių ir nežinojau jų reikšmių. Tačiau Motinos balsas garsus sudėjo į žodžius, sakinius – į kalbą. Dabar visi suprantame, kodėl kiekvienam Motinos kalba – skambiausia ir gražiausia. Tai – mūsų kalba, mūsų gyvenimo dalis“, – priminė renginio vedėjai.

Žodžiui ir garsui nusilenkė Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos, Visagino, Švenčionių Zigmo Zemaičio gimnazijos, Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos gimnazistai, Naujojo Daugėliškio daugiafunkcio centro mokiniai, Ignalinos Č. Kudabos progimnazijos, Dūkšto mokyklos, Ignalinos gimnazijos ir Vidiškių gimnazijos meno mylėtojai ir puoselėtojai.  

Išklausę visų, norėjusių ir turėjusių ką pasakyti pasauliui, svečiai pasidalijo išgyventomis emocijos. „Brangieji, norėčiau padėkoti už pamokas. Ne tik poezijos, muzikos, bet ir vertybių pamokas, kurias išgirdome jaunųjų kūrėjų eilėse, išsakytas ir tiesiogiai, ir tarp eilučių parašytas. Turėjome puikų laiką: Vidiškių dvaro aplinkoje klausytis poezijos, muzikos, klausytis to, kas pasakoma širdimi. Ko gero tuo metu, kai mes kalbame tai, ką jaučiame, sakome tai, ką jaučiame, yra širdies kalba. Ir kuomet gi mes esame labiau žmonėmis, negu tuomet, kai kalba mūsų širdys, kai klausomės vieni kitų širdžių kalbos. Yra poezijos kalba, tačiau yra ir širdžių kalba. Nuoširdžiai dėkoju kūrėjams, mokytojams, skatinantiems vaikus kurti ir augti, organizatoriams, svečiams ir klausytojams“, – sakė G. Mackonienė. 

Vaikus pradžiugino ir tai, kad klausytojai tikrai nuoširdžiai ir atidžiai jų klausėsi ir stengėsi išmokti  „gyvenimo pamokas“. Šį „egzaminą“ išlaikė ir rajono vicemeras Manfredas Žymantas, šmaikščiai pradėjęs „jausmų išpažintį“: „Įdomu, čia sutapimas ar gerai apgalvotas ėjimas? Šiandien – socialinių darbuotojų diena, o aš iš jaunimo posmų supratau, kad ir vilkams jau reikia socialinės pagalbos, o kai pritrūksta kuro vidury laukų, tai reikia kreiptis į tą tėvelį, kuris moka nuimti du mažus ratelius ir tada viskas bus gerai… Na, o jei rimčiau… nuoširdus ačiū mokytojams. Nors valstybė daugiau tik deklaruoja, kad Mokytojo profesija yra prestižinė, bet būtent šie vaikai ir jaunimas liudija, kad jūsų, mieli čia esantys mokytojai, darbas iš tikrųjų yra ypatingas, vertingas ir labai svarbus. Visi mes gyvename skirtingus gyvenimus, tačiau mes turime bendrą ateitį. Būtent jūs esate vieni svarbiausių mūsų visų ateities kūrėjų. Jūs, čia esantys mokytojai, esate tikrieji šios profesijos ambasadoriai. Supratau viena – Meilė, Meilė, Meilė… meilė nugali viską. Ko vertas gyvenimas, jei jame nėra Mielės? Kam tada išvis kas nors?… Mielieji, jeigu visi turėsime didžius norus ir tikslus, tai mes viską padarysime. Džiaugiuosi jūsų sugebėjimais. Tačiau noriu patarti ir paprašyti. Neužmirškite matematikos, chemijos, biologijos, nes ir būnant gydytoju galima rašyti puikias eiles, puikias dainas ir net vaikiškas knygeles. Pirmiausia siekime didelio mokslo, nors nepamirškite ir meno. O kai pavargsite nuo mokslo, tai galėsite pagroti saksofonu, fleita ar sukurti gražias, puikias eiles. Ačiū, vaikai, ačiū, Mokytojai! Tikiuosi susitiksime ir kitais metais“.

Plačia ir nuoširdžia šypsena sceną nušvietusi vidiškių gimnazijos direktorės Jūratės Sveikauskienės šypsena liudijo sėkmę. „Dėkoju visiems už buvimą kartu, o mokytojams – ypač už tai, kad ieško ir randa jaunus žmones, kuriems svarbus gimtasis žodis“, – sakė J. Sveikauskienė, įteikdama atminimo dovanėlių Ignalinos gimnazijos mokytojai Jurgitai Trapikienei, Naujojo Daugėliškis daugiafunkcinio centro mokytojai Neringai Mudėnienė, Ignalinos Č. Kudabos progimnazijos mokytojai Audronei Trapikienei, Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos mokytojoms Nijolei Berdikšlienei ir Skaidrei Pauliukėnienei, Vidiškių gimnazijos mokytojams Zitai Čičelienei, Onai Lukoševičienei, Neringai Mudėnienei bei bibliotekininkei Vitalijai Medzevičienei. Svečiai iš toliau, išskubėję ankstėliau, taip pat išsivežė ne tik pilnas rieškučias įspūdžių, bet ir dovanų.  

„Gyvenimą švenčiame rudenį. Savo ir kitų, todėl rudens poezija, atsiverianti mumyse, skiriama visiems. Tegul ji bus mūsų dovana kiekvienam sutiktajam, norinčiam suprasti save ir kitus. Ačiū už eiles, už dalyvavimą, už klausymą. Iki susitikimo kitą rudenį, tokiu pat metu, Vidiškių dvare, prie Varnio ežero“, – atsisveikindami kvietė renginio vedėjai. 

Sušildę svečiai ir dalyviai vieni kitų širdis, mėtų arbata ir antaninių obuolių pyragu susišildė ir kūnus. 

Ar tikrai toks baisus ir tuščias suaugęs žmogus? Ar tikrai jame rastume visko: proto, drąsos, ryžto, reakcijos, veržlumo, godumo, pykčio, net išminties, tačiau neberastume Meilės? Net sau? Ar tikrai žmogus veržiasi į priekį ne todėl, kad linki sau gero ir myli save, o todėl, kad nori būti aukščiau už kitus ir turėti daugiau, nei kiti? Bet, ar tai – Meilė? 

Autorės nuotr. 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje