Neprotinga šokti gesinti ugnies, kol ji dar neužsidegė. Taigi ir mes, laikraščio „Mūsų Ignalina“ redakcija, kantriai, bet neramiai laukėme, kol prasidės realios permainos Lietuvos pašto koridoriuose, mat, gąsdinančių ir bauginančių signalų buvome gavę daugiau, nei norėtųsi. Išaušus spalio 1 d., maždaug po pietų, ėmė kaisti visi telefonai. Ketvirtadienio, spalio 3 d., rytą buvo registruota 37 skaitytojų, negavusių laikraščio, skambučiai. Vieni supratingai liūdėjo dėl nieko gero nežadančių nesibaigiančių pertvarkų, kiti tiesiog iškeikė. Bet juk redakcija laikraščių po kaimus nevežioja. Tai – tiesioginis Lietuvos pašto laiškininkų darbas, už kurį jie ima pinigus.
Paringyje gyvenanti skaitytoja patikino, kad laikraščio negavęs visas kaimas. Ji prieš skambindama apibėgo kaimynus ir išsiaiškino, mat iš pradžių galvojo, kad tik ją vieną laiškininkas paliko. „Nežinau, kuo čia viskas baigsis. Jei dabar, dar gražiu oru, mūsų nepasiekia ir neranda, tai kas bus paskui. Juk dauguma ir nutolusiuose vienkiemiuose gyvena, o jiems laikraštis ir laiškininko pasirodymas – visas savaitės džiaugsmas. Keliai pas mus labai blogi, į kai kuriuos namus vaikai ir anūkai po lietaus ir atšilusio sniego su džipais neprivažiuoja“, – guodėsi skaitytoja iš Paringio.
Ta pati situacija ir Češulėnuose, Ožionyse, Ruokiškėje, Ropiškėje.
Ožionių kaimo gyventoja taip pat guodėsi dėl situacijos. „Žinojom, kad ketinama mus palikti be nieko. Žiemą garantuotai nesivargins tie laiškininkai iki mūsų bristi ir ieškoti kokiose palaukėse mes esam. Nebeleis mums laikraščių „imti“. Mes gi pašnekinam tuos laiškininkus. Darbas pragariškas, o kapeikas moka. Kam jiems vargti šaltyje ir lietuje, bėgiojant iš pirkios į pirkią. Štai man pensiją nešiojusieji pasikeitė jau keturi. Visi sako tą patį: žmonių išnaudojimas ir tiek. Niekas nežiūri tvarkos. Jau visai liksim nuo pasaulio atriboti, nebežinosime, kas vyksta rajone, jei nebegausime „Mūsų Ignalinos“. Tiek metų skaitome, pripratome. Gaila, labai gaila, jei taip ir toliau be laikraščio būsime“, – sakė ožioniškė.
Vidiškietė svarstė: „Įdomi ta Lietuvos pašto politika. Visi sostinėje šaiposi, kad mes čia kvaili kaimiečiai, niekuo nesidomime ir, lyg patvirtinimą savo žodžiams, „atima“ paskutinę šviesą – laikraštį. Nebijau pasakyti, kad man, neįgaliam žmogui, antradienis, penktadienis ir sekmadienis – šventinės dienos. Pirmas dvi dienas gaudavau „Mūsų Ignaliną“, o sekmadienį einu į bažnyčią. Kaip politikams ir verslininkams paaiškinti, kad mes, Lietuvos provincijos žmonės, sąžiningai visą gyvenimą dirbę, mokėję mokesčius, tenorime paprastai ir oriai sulaukti gyvenimo pabaigos. Nereikalaujame žygdarbių, čia jau jaunimui keliai atviri. Tegul tik leidžia mums nueiti į bažnyčią, ramiai mėgautis parašytu žodžiu spaudoje ir pasiekti savo gydytoją“.
Vien iš Vidiškių pašto zonos (Vidiškių, Kukoriškės, Prisieginės, Rimšėnų) dėl negauto antradienio laikraščio gavome (iki vakar 12 val.) 18 skundų. Pamašu, kad tądien laikraščio ten visai niekas nenešiojo. Triukšmą keliame ir Vilniuje, Lietuvos pašte, ten atsiprašinėja ir dievagojasi, kad viskas susinormalizuos. Lietuvos pašte norėjome gauti mobiliųjų laiškininkų (jų rajone 10) pavardes ir kontaktinius telefonus, gal būt juos paskelbti laikraštyje, kad visi žinotų, kur, esant reikalui, kreiptis tiesiogiai. Pasirodo, tai didžiulė paslaptis. Laiškininkų sąrašo negavome ne tik paskelbimui, bet ir tarnybiniam naudojimui. Tad visi vietiniai klausimai turi būti sprendžiami per Vilnių.
Gerbiami prenumeratoriai, jei laikraščio negausite rytoj, antradienį – skambinkite. Bet tikimės, kad per kokią savaitę paštininkų darbas normalizuosis.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!