Kažkas negerai vaikų auklėjimo fronte. Kova už kultūringą ir išauklėtą, darnioje šeimoje augantį ir fizinių bausmių nepatiriantį vaiką pralaimima visomis kryptimis. Gal todėl, kad dėl visko yra kovojama, užuot taikiai dirbus.

Vaikai irgi pripratinti kovoti. Įlindau į internetą, galvoju, pasitikrinsiu, kokiame mieste vaikų gauja siautėja. Pasirodo, ir Vilniuje, ir Kaune, ir Panevėžyje, ir Klaipėdoje… Sunkiau būtų rasti miestą, kur bendraamžiai mokiniai nebūtų reketuojami, apiplėšinėjami, kaip neseniai Klaipėdoje, net mokyklų koridoriuose. Ir ne tik bendraamžiai kenčia – paaugliai užpuldinėja ir suaugusiuosius.

Įdomiai išeina: kol vaikas mažas, jį galima ir net reikia atimti iš blogai jį auklėjančių tėvų. Kai vaikas paauga, kai su juo jau niekas nesusitvarko… Tai, žinote, niekas ir nesitvarko. Policija negali, sakoma, todėl, kad jis dar vaikas, ir gerai žino savo teises. Čia reikėtų padėkoti visiems vaikų teisių gynėjams, šiltose kėdėse sėdintiems ir prižiūrintiems, kad tos teisės nebūtų pažeidžiamos. Apie pareigas gynėjai nešneka, už aiškinimus, kokias pareigas privalėtų vykdyti vaikai, jiems nemokama.

Tad kai vaikutis paauga, jis būna gerai įsisąmoninęs, ką jis gali daryti. O daryti jis gali viską, nes jis už nieką neatsako, už viską atsako tėvai, kurie jį neteisingai išauklėjo. Kita vertus, jeigu visokios vaikų tarnybos nepastebėjo, kad vaikas neteisingai auklėjimas, tai kalti ne tėvai, o, kaip madinga sakyti, aplinka.

O ką visos vaikų tarnybos apie tai sako, ką visokie teisių gynėjai šneka? Kodėl, tarkim, nepaima tų vaikučių iš šeimų ir neatiduoda kam nors įvaikinti?

Vaikų atėminėjimu iš tėvų ypač pagarsėjusi, Norvegijos vaikų tarnyba, atleiskit, pavadinimo neįsimenu, norite – patys pasiieškokite, ne tai svarbu, iš kurios mūsiškiai pavyzdį ima, jau kaltinama pardavinėjusi vaikus įtėviams iš kitų šalių. Nustatyta, kad už vaikelį tūkstančiai eurų į kovotojų už vaikų laimę plaukė. 

Tokios žinios mūsų portaluose retokai pasirodo, kaip čia dabar juodinsi tuos, kurie lietuviams sektinas pavyzdys. Nesakau, kad iš Lietuvos vaikai įvaikinimui į užsienį pardavinėjami: tikėkime, kad už dyką atiduodami. Bet jau skaitėme, kaip globėjai, tie, kuriems mokama jau vien už tai, kad jie visada būtų pasiruošę priimti į savo jautrią ir jaukią šeimą skriaudžiamus vaikučius, tuos vaikučius laiko rūsyje. Už tai jiems irgi mokama.

Čia kalbama apie mažus vaikus, kuriuos galima „auklėti“, ir geriausia – paimtus iš normalių šeimų. Įsivaizduokite, ką pasakytų užsienietis, jeigu pasiūlytum jam įsivaikinti kokių trylikos ar keturiolikos metų Lietuvoje skriaudžiamą vaikelį? Įsivaizdavote? Todėl tokie vaikučiai jokioms tarnyboms nerūpi. Ką iš jų paimsi, nebent, pasak vieno anų laikų rašytojo, „analizes“. O kai negali nieko paimti – „nėra intereso“.

Ir tokiais Lietuvos piliečiais belieka rūpintis Lietuvos policijai. „Ginti, saugoti, padėti“. Aš čia be kokios ironijos. Ką galima padaryti, jeigu įstatymai tokie, kad jie neleidžia vaikų bausti? Paklausti Seimo, ar nereikėtų įstatymus pataisyti?

O ar pastebėjote, kad visi dėl tokios padėties kaltųjų ieškantys žurnalistai, o ir patys politikai, apie įstatymus nekalba? Matyt, sėdint Mažulonių kaime, negali suprasti, kad įstatymų keisti mes negalime be Briuselio palaiminimo. O Briuselis neleis ko nors griežtinti, nes iš karto pasipiktintų nusikaltėlių teisių gynimo organizacija, „Amnesty international“ vadinama.

Tad kol visokios pagalienės ir lygios jiems auklėja tėvus ir rengia gyvenimui naująją vaikučių kartą, paaugusia karta palikta rūpintis Lietuvos policijai. O ji, aiškinama politikų, pagal įstatymus tik tėvus bausti gali. Baudas skirti. 

Viename anekdote sakoma, kad pabranginus degtinę, ne tėvai mažiau geria, o vaikai mažiau valgo. Ar neatsitinka taip, kad tėvams, gavusiems baudas, išgyventi padeda dar aktyviau plėšikaujantys vaikeliai? 

Fotolia nuotr.