Kad mūsų lengvosios atletikos rinktinės startai Pasaulio čempionate bus labai prasti, buvo galima gana lengvai nuspėti dar neprasidėjus čempionatui, o jau po šuolininkės A. Palšytės pirmojo starto nesėkmės, beveik šimtu procentų buvo aišku, kad laukia krachas, bet kad toks!.. Pradžioje buvo aiškinama, kad jau vėlyvas sezonas, jog karštis nepakeliamas, blogos gyvenimo sąlygos, pagaliau – mažai žiūrovų ir pan. Bet mūsų komentatoriai nutilo, kai antroje čempionato pusėje kitų šalių sportininkai ėmė masiškai gerinti savo asmeninius pasiekimus, nacionalinius ir pasaulio rekordus. Paradoksalu, kad geriausią vietą (11) užėmė ėjikas M. Žiukas, kuriam tikrai buvo košmariškos sąlygos, kaip ir ėjikui A. Mastianicai. Skaitytojui noriu plačiau paaiškinti, kodėl pas mus merdi lengvoji atletika, išskyrus kelis aukšto meistriškumo atstovus (A. Gudžius, E. Matusevičius, A. Palšytė, D. Dzindzelaitė). 

Kas seka, kokiais rezultatais atskirose rungtyse tampa nugalėtojai nacionaliniame čempionate, plaukai šiaušiasi. Kai kurių nugalėtojų rezultatai nesiekia prieš pusšimtį metų pasiektų mūsų sportininkų rezultatų, nekalbant apie to meto geriausius lengvaatlečius. Nemažai mūsų vyrų nugalėtojų rezultatų Pasaulio čempionate nusileistų moterims, kaip ir dauguma antrų trečių vietų laimėtojų taip pat pralaimėtų moterims. Galima pateikti keletą pavyzdžių. A. Vaupšas 1962 m. nušoko 8,01 m. Su tokiu rezultatu Dohoje jis būtų aštuntas ir gavęs 4000 dolerių čekį. Ko gero, jis tuomet tiek neuždirbo per visą sportinę karjerą. O šių metų nugalėtojas M. Vadeikis nušoko 7,31 m (rusės G. Čistiakovos 1988 m moterų pasaulio rekordas – 7,52 m). Dohoje vokietės M. Mihambos rezultatas  – 7,30 m. Rumunė J. Balaš 1961 m. į aukštį iššoko 1,91 m, o A. Palšytė šiemet šalies čempione tapo su 1,90 m, o Dohoje neįveikė net pradinio 1,89 m aukščio. Dar reikėtų priminti, kad rumunė ir visi to meto šuolininkai į aukštį šokdavo krūtine. Dabar rungtyniaujama tik nugara, kur pranašumas mažiausiai 5–10 cm. Prisimenu, kai rusų legendinis šuolininkas V. Brumelis, būdamas tik 21-erių (ir tik 1,86 m ūgio), pasiekė pasaulio rekordą, 1963 m. peršokęs krūtine 2,28 m. Mūsų geriausias, turintis idealiausius duomenis šuolininkas A. Glebauskas (2.02 m. ūgis) šalies čempionu tapo irgi peršokęs 2,28 m, (o Katare tik 2,22 m). Ne veltui paminėjau V. Brumelio metus. Geras rezultatas būtų, jei A. Glebauskui būtų 18–20 metų, o ne 24-eri. Su tokiais duomenimis ir tokiuose metuose jam mažiausiai reikėtų šokti 2,35–2,38 m. Prisiminkime ukrainietę J. Mahučich. Jai neseniai tik 18 suėjo, o ji kaip lygi su lygia kovojo su triskart pasaulio čempione M. Lasickiene, kurios abi peršoko 2,04 m. Negaliu ta proga nepaminėti, kad galėjome turėti savą pasaulio rekordininką K. Šapką, kuris 1974 m. Sočyje (ar Leselidzėje) buvo arti V. Brumelio rekordo pagerinimo. 

Jei pasižiūrėtume į geriausio mūsų atleto A. Gudžiaus (deja, jau buvusio pasaulio čempiono) pasiektą rezultatą Katare (61.64 m), tai tais gūdžiais sovietiniais laikais V. Jaras, kai dar ir „šlapianka“ buvo deficitas, 1973 m. pasiekė Lietuvos rekordą, numetęs 62.64 m. O pirmasis diską už 70 m 1971 m. numetė amerikietis D. Silvestris (70.39 m). Beje, jo ūgis buvo tik 1.91 m, svoris – 114 kg. A.Gudžiaus ūgis 1.99 m, svoris – 136 kg. Ką tuo noriu pasakyti? Dabartinių metikų (rutulio, disko, kūjo) antropometriniai duomenys įspūdingi, bet daugelio jų pasiekti rezultatai nesiekia prieš daugelį dešimtmečių pasiektų. Nejaugi mūsiškių rezultatai tuomet buvo dopingo pagalba pasiekti?

Grįžtant prie mūsų atletų pasiekimų, tai besivaržant Lietuvoje, kai nėra konkurencijos, rezultatai labai skiriasi nuo pasiekimų, dalyvaujant aukščiausiame lygyje. Tai akivaizdu pasižiūrėjus į A. Gudžiaus, E. Matusevičiaus, L. Jasiūnaitės rezultatus, kurie Katare buvo per ,,kilometrą“ žemesni, nei Lietuvos čempionate (įdomu, kokioms varžyboms buvo ruošiamasi). Be to, jei mūsiškiai ir tampa Europos, pasaulio čempionais ar prizininkais, tai praktiškai vienai kadencijai. Aš juos vadinčiau vienkartiniais, atsitiktiniais, momentiniais nugalėtojais. Vienintelis paskutinis,  jau buvęs pasaulio čempionas (2017 m. Londone) A. Gudžius (69.21 m), savo pagrindinį varžovą švedą A. Štolį aplenkė tik 2 cm. Jis ne tik visa „galva“, bet ir visu kūno ilgiu yra pajėgesnis už mūsiškį. A. Štolis (71,80 m) yra realiausias pretendentas pagerinti vokiečio J. Schulto bene seniausią pasaulio rekordą lengvojoje atletikoje (74,08 m, 1986 m). 

Ilgalaikį daugkartinį varžybų nugalėtoją turėjome tik V. Alekną. Plaukime didelė tikimybė, kad D. Rapšys dar ilgai džiugins mus aukštais rezultatais. 

Kodėl tokie tragiški pasiekimai mūsų lengvoje atletikoje, nors, atrodo, ir turime aukšto meistriškumo atletų? Pirmiausia, kad visus būsimus lengvosios atletikos čempionus, rekordininkus ,,pasiima“ krepšinis. Ir aišku kodėl. Palyginkime, kad ir krepšininko E. Ulanovo ir A. Gudžiaus metines pajamas. Vargu ar pasaulio krepšininkų reitinge Edgaras patektų į 500-uką, bet pinigine išraiška, ko gero, lenkia pasaulio (deja buvusį) čempioną A. Gudžių. Jei lengvojoje atletikoje pasaulio reitinge būsi 500-asis, tai, ko gero, ir sportiniams bateliams  neužsidirbsi. Miestuose, mokyklose matau gražiai nuaugusių merginų ir vaikinų, kurie arba mėgėjiškai treniruojasi, arba visai nelanko sporto būrelių. Prieš kokį pusšimtį metų, jei mergina buvo apie 1,80 m ar vaikinas apie 2,00 m, ūgio, juos paimdavo į sporto mokyklas ir kažkuri dalis tapdavo (treneriai paruošdavo ) aukštos klasės sportininkais. Dabar dauguma jaunimo veržiasi į šou pasaulį, braunasi per visokius faktorius, balsus, štampuojamos ,,žvaigždės“.

Žinoma, svajoti apie medalius mūsų lengvaatlečiams būsimose Tokijo olimpinėse žaidynėse – nerealu. Nebent netyčia ,,išautų“ ietininkas E. Matusevičius, o jei A. Gudžius patektų į penketuką, jau būtų neblogas pasiekimas.