Kai redakcija gavo žinutę, jog iškirsta kelios dešimtys medžių miškelyje už Ignalinos „Šaltinėlio“ mokyklos, apėmė keistas nerimas. Ar gali taip būti? Kas taip įžūliai galėtų pasielgti? O dar, pasak moters, vieną dieną kabėjo ant medžio raštelis, kad bus vykdomi darbai, o jau kitą dieną – ir medžiai nukirsti, ir šakos surinktos, ir net išvežtos. 

Kas čia vyksta?

Žurnalistas, prieš rašydamas ir kažką teigdamas, visada pasitikrina, kas ir kaip, kad būtų tikras tuo, ką sako ir ką daro. Reikia – įbris į purvyną, reikia – išsiteplios gaisravietėje, o kartais ir kokį garso įrašą „netyčia“ įrašytą perklausys. Žinoma, kartais, net ir tikrai žinodamas, žmogus negali teigti vieno ar kito fakto, nes ne visada turi įrodymų. O jie labai reikalingi. Ypač, jei turima reikalų su „piktybiniais įsisenėjusiais parazitais“. Čia tik „kaimynka“ kitai „kaimynkai“ savo naktinius košmarus perpasakoja, kaip realius įvykius, o toji, net netikrinusi faktų, toliau skleidžia su realybe nieko bendro neturinčias istorijas. Užsiminiau apie tai tik todėl, kad Ignalinoje ypač gaji ši tradicija. Todėl kiekvieną išgirstą faktą privalai patikrinti kelis kartus. Tad sužinojusi teiginį apie kertamą mišką, ne tik skersai išilgai išvaikščiojau vaikystės miškelį, bet į šią istoriją įpainiojau ir Ignalinos savivaldybės administracijos direktorę Jūratę Balinskienę, o ši dar ir miesto seniūną Valentą Rumbutį prigriebė, kuris Valstybinių miškų urėdijos Ignalinos regioninio padalinio Vaišniūnų girininkijos girininką drauge pasiėmė. 

Faktai

Medžiai tikrai iškirsti. Pažymėta jų kirsti dar daugiau. Ir tai padarė ne koks nors godus verslininkėlis. Tai atliko specialistai (leidimai ir visi kiti dokumentai sutvarkyti), vykdydami gyventojų prašymus. Ilgą laiką savarankiškam augimui paliktas miškelis spėjo pasiligoti. Mat medžiai, puolami parazitų, nesulaukia natūralios senatvės. Jie miršta ir po tam tikro laiko griūna. Jau seniai aktyviai sportuojanti miesto bendruomenė kreipėsi į mišką prižiūrinčius atsakingus asmenis, kad būtų bent palei takelius (o jų ten tikrai ne vienas) atliktas sanitarinis miško kirtimas. Tais takeliais kasdien vaikštinėja darželinukai, kuriuos (kaip girdėjome tądien vaikštinėdami miške) auklėtoja vedžioja miške vaikus ir ragina klausytis paukštelių, moko pažinti kankorėžius, lapelius. Dar tais takeliais bėgioja jaunimas per kūno kultūros pamokas bei sportuojantys papildomai, ir galiausiai Strigailiškyje gyvenantys žmonės eina jais į namus. 

Tiksliai suskaičiuoti sunku, bet jau išpjauta kelios (dvi ar trys) dešimtys medžių. Tai atlikta švariai ir tvarkingai, išvežtos šakos. Bet ne todėl, kad paslėptų įrodymus, o kad netrukdytų žmonėms smagiai ir aktyviai pramogauti. Pažymėti kirsti, bet dar nenukirsti medžiai tikrai yra nudžiūvę ir, kilus didesniam vėjui, galintys griūti. 

Taigi šiuo atveju viskas teisinga, teisėta ir legalu. 

O aktyviai ignalinietei visų vardu siunčiu padėką. Už pilietiškumą. Džiugu, kad nesate abejinga, kad domitės, klausiate, ieškote. Tai – teisingas požiūris. Jei visi taip pilietiškai elgtųsi, Ignalina daug sparčiau judėtų į priekį, siekdama svajonių miesto statuso. Tikro miesto, o ne smėlio pilių, kokias tesugeba kurti apsimetėliai ir savanaudžiai, gyvenantys šia diena ir tik dėl savo kišenės turinio. 

Autorės nuotr.