Viskas žmonėms atrodo svarbu, kas turi įdomią priešistorę, sutapimų, paženklinta likimo ar palaiminta Viešpaties. Kai sėdau rašyti straipsnio apie niūriai lietingos ir vėjuotos spalio 12 d. džiugius įvykius (koks paradoksas!) Bėčiūnų vartuose (taip gražiai svarbią bėčiūniškiams vietą pavadino ANP kultūrologė Sigutė Mudinienė), supratau, kad į laikraščio puslapius niekaip viskas netilps – reiks knygos. O ir kaip kitaip, kai kiekviename žingsnyje būta šalia. Žinoma, dėl knygos juokauju. Pažersiu jums užuominų, o visą „stebuklą“ savo akimis pamatysite jau netrukus, lapkričio 3-ąją, startuosiančiame naujame Ignalinos TV laidų sezone. 

Dublis pirmas 

Žvarbią, vėjuotą ir lietingą 2017 m. rugpjūčio 26-ąją, naktį iš penktadienio į šeštadienį, apie 3 val., šalia gyvenančių Laškovų teigimu, nuvirto Ignaliną ir Bėčiūnų kaimą skiriantis ąžuolas, kadaise buvęs lyg riboženklis, žymėjęs susitikimų vietą. Šis ąžuolas buvo įtrauktas į Saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą. 

Iškart po įvykio Bėčiūnuose susitikome su čia pat, už kokių poros šimtų metrų, gyvenusia tada 87-erių Valentina Urboniene. Deja, visai neseniai moteris iškeliavo Amžinybėn, tik gera žinoti, kad spėjo išvysti „namo sugrįžusį ąžuolą“. Anuomet moteris pasakojo, kad šiose žemėse gyveno jos tėvai, seneliai ir proseneliai. Visi jie atėjo ir išėjo į žemę tada, kai šis ąžuolas jau tvirtai šlamėjo ir nokino giles, tad ar jis išdygęs savaime, ar sodintas kokio nors žmogaus – nežinia.

„Kadaise pro šį ąžuolą ėjo kelias, jungęs Ignaliną ne tik su mūsų kaimu, bet ir su Ceikiniais, Mielagėnais… Tik maždaug prieš 45-erius metus buvo nutiestas naujas, tiesus, 102-asis kelias, jungiantis Vilnių ir Zarasus. Už ąžuolo buvo ir kaimo šulinys. Dabar aplink jį užaugę jau daug nemažų ąžuoliukų, tik ar čia augs jau išsistiebusių ąžuolų parkelis, ar bus sodinamas kitas ąžuolas jo vietoje – nežinia. Ką daryti, spręs valdininkai ir, žinoma, kaimo bendruomenė“, – anuomet svarstė moteris. 

2010-aisiais Aukštaitijos nacionaliniame parke viešėjo ir dirbo žinomas arboristas Martin‘as Nemec‘as. Tuo metu MI puslapiuose rašiau apie šio „medžių gydytojo“ projektus ir darbus mūsų krašte. Būtent Martinas, tuomet „gydęs medį“, ir nustatė, kad Bėčiūnų ąžuolui buvo 350 metų. Praėjo beveik dešimtmetis…

Visada nejauku ir neramu, kai krinta šimtamečiai mūsų ąžuolai. Juk tai – ne šiaip medžiai. Bėda tik ta, kad nebemokam mes nei medžių, nei vandenų kalbos… Nes lietus, matyt, ne šiaip sau lijo 2017 m. rugpjūčio 26-osios naktį, ne šiaip sau trankėsi žaibai, siautėjo vėjai ir išvertė ąžuolą. Kai tik prasidėdavo kokie nors darbai šioje vietoje, betonuojant, kasant, vežant žemes, lyginant jas – kaskart užklupdavo lietus, net ne lietus, o liūtys. Štai ir praėjusį šeštadienį, spalio 12-ąją, nuo pat ryto blaškėsi vėjas ir lijo lietus. 

Dublis antras 

Bėčiūnų ąžuolą, augusį kažkada tankiai įžėlusiame gojelyje, aptiko tuometinis ekologas, dabartinis Seimo narys Gintautas Kindurys. Tai jo iniciatyva šis medis iš paprasto kaimo ąžuolo tapo Saugomu kultūros paveldo objektu. Tada buvo išpjauta dalis ne tokių vertingų medžių ir atlaisvinta vieta ąžuolo lajai. Buvo padirbintas užrašas ir daili tvorelė aplink medį. Tuo pasirūpino kaimynas iš Kazokinės – Juozas Berlinskas. Ir kas galėjo tada pagalvoti, kad viskas taip pakryps? Praslinkus daugybei žiemų ir vasarų, nebeliko ąžuolo, tvorelės, lentelių… Tačiau jų vietoje, regis, ilgam atsistojo iš ąžuolo kamieno tautodailininko Svajūno rankomis išdrožta skulptūra, simbolizuojanti visą gyvenimą. O jos pašventinimą ir „įkurtuves“ apdainavo meistro J. Berlinsko sūnus Darius Berlinskas drauge su kolektyvu „Čiulbutė“ (vad. S. Mudinienė). Ir vėl sutapimas? 

Dublis trečias

Seniūnas J. Polito, gavęs leidimą realizuoti medį, ėmė svarstyti galimybę dalį ąžuolo palikti „gyventi“ toliau. „Ąžuolas praktiškai be šakų, stipriai išpuvęs, tad nežinia koks jo vidus toliau ir ar jis tinkamas drožybai. Gal bandysim pasitarti su vietos drožėju, savo darbais papuošusiu įvairių Europos šalių meno kūrinius vertinančių šeimų namus, sodybas, gyvenančiu kaimynystėje, Zuikų k., Svajūnu Rimkevičiumi. Gal jis ką nors pasiūlys, gal bendruomenė turės minčių“, – tada svarstė J. Polito.

Su šeima po Ukrainą keliavęs S. Rimkevičius, sulaukęs seniūno skambučio dėl ąžuolo, negalėjo iškart duoti jokio atsakymo. „Iš tikrųjų pasimečiau. Tai nejuokingas iššūkis. O kokia atsakomybė! Jei nepavyks. Juk pasaulyje ne kažin kiek rastum tokių kūrinių. Dirbti reiks 7 metrų aukštyje. Ne šiaip stovėti su pjūklais, o kurti reginį. Tada kažkaip atėjo į galvą kunigo Vido Smagurausko per šventąsias Mišias pasakyti žodžiai: „Reikia siekti savo svajonės, kad ir kaip atrodo baisu.“ Pamaniau sau: kada, jei ne dabar. Gal tai – vienintelė mano galimybė ir aš galiu ją praleisti. Žinoma, be žmonos Dalytės, kuri yra mano įkvėpėja, teisėja, ekspertė, patarėja ir guodėja, gal net visai nedrožčiau. Būdavo užlipu ryte ant pastolių dirbti ir taip iki pavakarių. O ji, likusi apačioje, stebi, patarinėja, nes jai vaizdas iš toli visai kitaip atrodo, o paskui kavos su skanėstais atneša ir man „į bokštą“ užkelia. Taip ir dirbom paniurnėdami, pasijuokdami abu“, – pasakoja Svajūnas. 

Visus išties pribloškė dar vienas sutapimas. Vos tik prakalbo tautodailininkas apie kun. V. Smagurausko paraginimą, tą pačią akimirką 102-ojo kelio kelkraštyje sustojo automobilis ir iš jo išlipęs kun. V. Smagurauskas ėmė artėti prie susirinkusiųjų. Reakcijos buvo skirtingos. Vieni nuščiuvo, kiti – priešingai – aikčiojo. Nuostabą sustiprino ir tai, kad skulptūros šventinimo ceremonijoje dalyvavo kun. Dovydas Grigaliūnas, tad šis vizitas tikrai nelauktas ir netikėtas.

Idėja įgyvendinta

2018 m. žiemos pradžioje ąžuolas buvo išgabentas į S. Rimkevičiaus sodybą. Pradžia nebuvo tokia jau paprasta. Nutiko taip, kad Ignalinoje tada nebuvo rasta transporto, galinčio pakelti tokį medį. Tad surasta technika Visagine. 25 t galinčio pakelti krano prietaisų skydelis rodė beveik 12 t. Atgabentas ąžuolas buvo iškart pastatytas į vietą darbui, sutvirtinti pastoliai, nes meistrui su pjūklais reikėjo dirbti 7 m aukštyje. Stebėjome procesą diena iš dienos. Kai tik pasirodė senojo ąžuolo „veidas“, jau tada atrodė, kad nieko kito nebereikia. Meistras turėjo tikslą – suteikti skulptūrai VISUMOS vardą. Ir jam tai pavyko. Skulptūroje pavaizduoti visa, kuo gyva Ignalinos žemė: vanduo, saulė ir mėnulis, medžiai, pelėdos, žalčiai, ereliai, gulbės, žolynai… 

Jau pernai skulptūra buvo baigta, tačiau koją pakišo biurokratija. Seniūnas J. Polito ėjo kryžiaus kelius, kol suderino ir gavo visus reikalingus leidimus, kol buvo suprojektuota vieta skulptūrai ir visai infrastruktūrai. Tuo tikslu siektos aukščiausios šalies instancijos. Ir štai pagaliau galima pradėti dirbti. 

Antras galvosūkis – kaip įtvirtinti beveik 8 tonas sveriančią 7 m aukščio skulptūrą. Pasitelkus į pagalbą galvočius ir savas rankas, įveikta ir ši užduotis. Iškasus didžiulę gilią duobę, buvo sukalta dėžė su dvigubu dugnu ir dvigubomis sienomis. Iš pradžių išbetonuoti pirmas sluoksnis ir sienos. Ir čia seniūnas dirbo pats (nešiojo akmenis, tikrino kiekvieną sujungimą) su seniūnijos vyrais ir pagalbiniais darbuotojais, talkino bendruomenės vyrai. 

Ir štai lemtingąją rugpjūčio 12-ąją susiruošta skulptūrą pargabenti į vietą. Maždaug 4 valandas truko skulptūros paguldymas ant žemės, įkėlimas į automobilį ir tvirtinimas. Svarbu nesugadinti, nesulaužyti, mat ji šakota, gumbuota. Pargabenus skulptūrą, vyrai dar dvi valandas plušėjo, kol pastatė į vietą. 

„Įkurdinimo“ ceremonija 

Ąžuolo sugrąžinimo namo ceremoniją seniūnas Jonas Polito taip pat surengė iškilmingai. Sukviesta gausybė svečių, susirinko ir pati bendruomenė. Lijo ir iš dangaus, ir iš seniūno J. Polito lobių skrynios. Pasveikinti, pasak seniūno, tie, kurie prisidėjo „mintimis, žodžiais ir darbais“. Dovanų pažėrė ir rajono savivaldybės vicemeras Manfredas Žymantas drauge su administracijos direktore Jūrate Balinskiene, ir Seimo narys Gintautas Kindurys bei bendruomenės pirmininkė Dalia Greizienė. 

O kun. V. Smgurauskas džiaugėsi, kad Svajūnas dalijasi savo talentu su visais: „Šioje skulptūroje mes matome sudėtą Dievo kūrybą. Viskas, ką sukūrė Dievas, yra čia. Jis suteikė galios ir žmonėms kurti. Kiekvienas talentu apdovanotas žmogus turi savyje galybę potencialo Dievo kūrybą perkelti savaip. Jis tai daro per žodį, per drobę, per drožybą… Mes didžiuojamės, kad savo krašte turime tokį meistrą, o Viešpaties dovana, sukurta Svajūno rankomis, liks ilgiems laikams.“

P. S. Kraštietė Valentina Kaukėnienė (garsaus krepšininko Rimanto Kaukėno mama), gyvenanti Vilniuje, bet vasaras leidžianti čia ir besisukanti įvykių sūkuryje, taip pat džiaugėsi įvykiais mūsų krašte ir pasiūlė suteikti skulptūrai senolio Bėčiaus vardą. 

Autorės nuotr.