Priartėjome prie kalendorinio rudens vidurio. Prisiminkime, kad gražių orų turėjome tik porą savaičių rugsėjo pradžioje. Jau kelerius metus buvo lyg įprasta, kad rugsėjis – tarsi vasaros tęsinys, bet šiemet rudens scenarijus visai kitoks, toks, koks kadaise ir būdavo. Gamtoje dažniausiai veikia kompensacijos dėsnis. Už labai šiltą ir sausą birželį gamta „keršija“ gana vėsiais orais ir nesibaigiančiais pakrapnojimais. Kokius derlius būtų atseikėjusi gamta, jei bent pusė rudeninių kritulių būtų iškritę vasaros pradžioje. Ko gero, neturėtume kur dėti daržų, sodų ir laukų gėrybių. Perprodukcija irgi gana didelė blogybė ūkininkaujantiems. Krinta kainos, realizacijos, sandėliavimo problemų ir pan. 

Jau daug kam iki gyvo kaulo pabodo lietūs. Hidrologai teigia – tam, kad iki normos atsistatytų vandens lygis ežeruose, upeliuose, šuliniuose, spalyje lietaus reikia ne mažiau, nei rugsėjį. Pildosi liaudies pastebėjimai, kad gausiai užderėjus šermukšniams, o į trobesius anksti besiveržiant peliniams graužikams, lauk ankstyvo, lietingo rudens ir šaltos žiemos. Ar bus šalta žiema, dar truputį teks lukterėti. Kai žvarbūs orai užklumpa  ilgesniam laikui neįprasta tam metui, pradedi galvoti – ar iš tikro klimatas šiltėja. Kad orų svyravimo amplitudė didėja ir dažnėja, tai niekam nekelia abejonių. Atrodo, sulaukėme kelių dienų bobų vasaros, pavėlavusios porą savaičių. 

Daugumai bene pagrindinis rudenio akcentas – Rudens gėrybių mugė Ignalinoje, vykusi spalio 5 d. Jau esame pripratinti, kad tai įspūdinga šventė, net oro sąlygos talkino šiam renginiui. Mugė, kaip reta, tiek daug prekeivių ir lankytojų pritraukė. Įsigyti buvo galima įvairiausių sodmenų, kulinarijos, tautodailės gaminių. Nustebino įvairių žuvų gausa, net specialistui ichtiologui neišsyk galima buvo  atskirti skirtingas rūšis. Nemaža žmonių stebėjosi rusniškių keistais, smailioms galvomis rūkytomis jūros lydekomis, panašiomis į mūsiškius ungurius. Pagaliau į mugę grįžo ir gyvūnijos pasaulio atstovai. Tai paukščiai: balandžiai, vištos, žąsys, auksiniai fazanai. Šių dabitų tėvynė yra Kinija, jie pagal grožį patenka į pirmąjį pasaulio paukščių dešimtuką. Išradingai atrodė daugelio seniūnijų kiemeliai, kaip įprasta, tradiciškai pagerbti ir apdovanoti  konkurso „Metų ūkis 2019“ laimėtojai. Bet man pastaraisiais metais gaila prekeivių triūso, kai su tokia gausia prekių pasiūla lieka nerealizuota ir tenka vežtis atgal. Mugėje siūlytų prekių užtektų dešimteriopai didesniam miestui aprūpinti.

Gamtoje viešpatauja rudens motyvai. Parkai, gojeliai, pamiškės, sodybų želdiniai sparčiai nuoginasi. Vėjai ir lietūs baigia nudraskyti paskutinius liepsnojančių klevų ir auksaspalvių beržų lapus. Vaismedžių ir vaiskrūmių lapus reikėtų kompostuoti, prieš tai apipurškus 7 proc. karbamido tirpalu (nuo grybinių ligų ir paspartinti mineralizacijos procesą). Kompostuoti nepatartina graikinių riešutmedžių lapų.

Beje, jie šiemet pas daugelį gerai užderėjo. Įdomu, kad voverės, peliniai graužikai išmoko pragriaužti kevalą ir maitintis kaloringu riešuto branduoliu. Gal jau yra ir šunų, išmokusių šio „amato“, kaip jau seniai elgiasi  Kirgizijos šunys Tian Šanio kalnų graikinių riešutmedžių miškuose. Dar vienas konkurentas riešutmedžių augintojams – pilkoji varna. Ji sugeba prakapoti riešuto kevalą, o jei nesiseka, tai numeta ant asfalto mašinoms sutraiškyti. Tik nelabai žinoma, ar tai mūsiškės varnos tokios „mandros“, ar migrantės iš šiaurės.

Nuo spalio 15 d. prasideda vilkų medžioklės sezonas. Aplinkos ministerija leido sumedžioti 120 vilkų. Kiek jų turime, niekuomet nežinosime. Jie pagal naują metodiką skaičiuojami šeimomis (žmonės įpratę vadinti gaujomis). O šeimoje gali būti 3,4 ir daugiau individų. Lietuvai paskaičiuota, kad optimalu turėti 31 šeimą. Turbūt sodybų savininkai pastebėjo, kad iš ankstyvo rudens stirnos glaudžiasi visiškai arti namų. Priežastis gana aiški – iš miškų, gojelių jas  išvijo vilkai, savaime suprantama, nemažą dalį išpjovę. Vilkų gynėjai sako, kad kur yra vilkų, mažėja lapių, mangutų, kurie medžioja ant žemės perinčias paukščių rūšis, kiškius.