„Projektas“, kuriam ryžausi, kažkam gali pasirodyti visiškai netikęs, bet niekada nesužinosiu, kaip yra iš tikrųjų, jei nepabandysiu. Idėja, bent mintyse priartinti skirtingas ir išskirtines asmenybes, kilo atsitiktinai. Per daug pasaulyje – na ką ten pasaulyje, net ir mūsų mažytėje Ignalinoje – kovų. Kovų, kurios, kaip sakė vienas žinomas mūsų krašto veikėjas, veda į niekur. O kartais taip norisi jaukios ramybės! Ir kol Ignalinos žemių vyrai žaidžia donkichotus, moterys, paliktos kažkur ten, pelkėse, anapus žaliuojančių miškų, visais įmanomais būdais ieško kelių link žydinčių ir taikia ramybe kvepiančių pievų. „Ignalinos kovotojai“, kaip sakė prancūzų literatūros klasikas, tie, kurie gali suvaldyti moterį, susitvarkys ir su valstybe. Ar ne laikas keisti taktiką? Jūsų dėmesiui, net kelios išskirtiniu talentu apdovanotos, skirtingų skambėjimų moterys, už kurių šypsenų slepiasi milžiniška ir… neprognozuojama jėga.

Duoklė skaitytojui 

Spalio pradžioje, atšventusi gražų gimtadienį, susitikti su skaitytojais, net būdama ne pačios geriausios sveikatos, išsiruošė Dalia SAVICKAITĖ. Ją pasivadinusi Rimšės laisvalaikio organizatorė Svetlana Panavienė, su bibliotekininke Daiva Veličkiene surengė įsimintiną popietę miestelėnams. Palaikyti Dalios pozicijų, o gal paprieštarauti, pradžiuginti ir padiskutuoti drauge vyko Indrė Gruodienė bei didžiasalietė Nijolė Keraitienė. 

Atvirai – nelabai jauku būti šalia kalnus verčiančių moterų. Ne tiesiogine prasme, žinoma. Dalia tądien atvyko susitikti su skaitytojais, kurie jos straipsnius seka rajoninėje spaudoje ir yra jos knygų gerbėjai. Indrė čia atvyko, kaip „bendražygė“, keliaujant Ignalinos takais. Mokytoja Nijolė – Dalios knygos „Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji“ herojė. 

„Sukrečiantys“ faktai

Pradėsiu neįprastai. Nuo Indrės. Ji nesidrovėdama pasakė tai, ką ne visi galėtų pasakyti. Bet… šių moterų pažintis buvo paprasta. Jiedvi susitiko Klaipėdoje studijuodamos. Viena – žemaitė, o kita atvykusi iš sostinės. Vėliau jas abi likimas pamėtėjo iki Ignalinos. Pradžia – nerealiai romantiška. Abi miesto inteligentės gainiojo kiaules, vištas, melžė karves. Dalia dvejus metus maistą gamino „ant plytos“ ir keliavo traukiniais, kad pažintų kraštą, į kurį ją likimas pamėtėjo. O Indrė, radus laiko tarp gyvulių ir ūkio, gainiojo pulką savo vaikų ir tyliai kentė mūsų kaimo žmonių patyčias: esą, žiūrėk, ubagė vaikų aprengti negali, mat šie basi, nuogi po pievas lakstė. O kad žmogui gera nuogam maudytis saulės spinduliuose ir vėjyje, kad gera jausti žemę pėdutėmis ir skanu murzinam graužti morką iš daržo, kaimo žmogui atrodė nesuvokiama protu ir net smerktina. Sakykite, ką norite, bet Ignalina iš principo yra puiki vieta ugdyti tvirtai asmenybei, jei yra „pradinės medžiagos“ darbui, t. y. funkcionuoja smegenys. Jei patenki čia, kito pasirinkimo neturi: arba neišlaikęs prasigeri ir nusivalkatauji, arba tampi „tikru vyru“ (nuo lyties niekas nepriklauso – autor. past.).

Vėliau abi moterys sukosi krašto įvykių sraute, bandė dalytis idėjomis, patyrimais, užmojais, bet paaiškėjo, kad per daug žinoti taip pat nėra gerai. Ir kaip sakė Indrė, jos abidvi prieš savo valia kažkada buvo tapę Ignalinos imigrantėmis, o vėliau – dar labiau prieš savo valią, mat, jau buvo spėję pamilti šį karštą, buvo priverstos tapti emigrantėmis. Paskelbtos – persona non grata.Nors gyvena abi Ignalinoje, bet dirba ir savo potencialą atiduoda Visaginui. 

Meilė – nenugalima 

Kad ir kaip ten būtų, tiek Dalia, tiek Indrė rado būdų realizuoti savo meilę Ignalinos kraštui. Indrė įsigijo sodybą Daugėliškio seniūnijoje, kurioje organizuoja įvairias veiklas ir tarptautinius projektus, vasaros stovyklas, bei tapo Daugėliškio krašto bendruomenės pirmininke, drąsiai „keliančia“ šį kraštą ant kojų. O Dalia, išnaršiusi kiekvieną kampelį, atlikusi neįkainojamą kraštotyrinį darbą ir suradusi šimtus asmenybių, į kurias turėtų lygiuotis mūsų vaikai, sudėjo jų gyvenimus į knygas. Viena paskutiniųjų, kurią taip gera vartyti ir sutikti pažįstamus žmones – „Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji“ (išduosiu paslaptį – kas nespėjo įsigyti, knygą gali rasti bibliotekose – autor. past.).

Taip, šitos asmenybės tvirtos, stiprios, nes žinojimas ir patirtis jas tokias suformavo, bet jos yra tik moterys, kurių širdys sušyla nuo gero, nuoširdaus žodžio, šypsenos ir dar pridėto gėlės žiedo. 

Susitikimą papuošė kazitiškietės Danutės Gasiūnienės eilės ir dainos bei tarmės puoselėtojo, didžiasaliečio Algirdo Pauliukėno pasakojimai. Sąmoningai nepasakoju visko, kas vyko, ko klausinėjo žiūrovai dienos herojų… O jūs susitikite su Dalia, Indre, Nijole! Susitikite ir patys jų paklauskite. Toli gyvenate? Nesvarbu, atstumas visai nesvarbus. Jos pačios jus suras, tik pasakykite, kad norite jas išgirsti. 

Apie gėlių ir žodžių šokį – šio mano „projekto“ herojes Nijolę, Liną ir Giedrę, skaitykite kitame MI numeryje.Autorės nuotr.