Per sovietmetį Lietuvoje sunaikinta daugiau kaip keturi tūkstančiai istorinių, senų vietovardžių, kai kurie jų buvę net senesni negu rašytiniai šaltiniai. Ir nepriklausomoje Lietuvoje nyksta istoriniai mūsų kaimų vardai. Buvęs 25 tūkst. Lietuvos kaimų pavadinimų sąrašas gerokai sutrumpėjęs. Todėl 2019-ieji paskelbti Vietovardžių metais ir galbūt tai bent iš dalies stabdys tą nepaliaujamą nykimą. Lietuva pradeda gręžtis į savo esmę – gausėja besidominčiųjų praeities įvykiais, reiškiniais, tradicijomis, norinčiųjų suvokti, kokie mes iš tikrųjų buvome prieš šimtą, tūkstantį ar dar daugiau metų, kaip gyvenome, ką veikėme. Tai jaučiame ir iš mūsų laikraščio skaitytojų nuotaikos ir reakcijos į gausias laikraščio publikacijas šiomis temomis. Juk ir tada, ir dabar visi vaikščiojame ta pačia žeme – prie tų pačių ežerų, upių, kalvų ir slėnių, tose pačiose vietovėse. Kai kurių jų net pavadinimai per šimtmečius nepakito – kokie buvo paminėti seniausiuose istoriniuose šaltiniuose, tokie tebelikę ir dabar. Kaip teigia mokslininkai, senuosiuose kaimų ir vienkiemių pavadinimuose glūdi etnologinė, lingvistinė, istorinė, kultūrinė ir kita svarbi informacija, saugotina kaip Lietuvos ir pasaulio kultūros palikimo dalis. Nelikus kaimo ir net jo pavadinimo, tarsi išbraukiama visa protėvių bendruomenė, ištisos šeimos. Iki šiol, jeigu kaime nebelikdavo gyventojų, jis būdavo panaikinamas, o to nebeturėtų būti. Vietovardžiuose slypi ne tik gamta, bet ir reiškiniai bei įvykiai.

Didelių darbų, išsaugant vietos vardus, šiemet atlikta ir mūsų rajone. Ignalinos krašto muziejus surengė gražiausio vietovardžio rinkimus. Praėjusį penktadienį muziejuje vykusiame renginyje paskelbti šių rinkimų rezultatai. Muziejus rinkimams pateikė 23 vietovardžių sąrašą, iš kurio balsuotojai galėjo išsirinkti vieną labiausia patikusį. Tačiau daugeliui balsavusių (iš viso tokių buvo 170) to sąrašo nepakako ir buvo įrašyta daug kitų vietovardžių, o iš viso paminėti 63 vietos vardai. Trečioje vietoje liko MIELAGĖNAI, antroje – DIDŽIASALIS, o nugalėjo ROJUS. Už jį atiduota daugiausia balsų. Tarp populiarių dar minimi Linkmenys, Žydeliai, Lakštingala ir kiti.

Rinkimai, konkursai ateina ir praeina. Daug svarbiau vietovardžius įamžinti spausdintuose leidiniuose, kad ir po daugelio metų atsivertus knygą galėtum rasti tave dominantį kaimo pavadinimą ir žinių apie jį. Tai puikiai atliko publicistas, krašto istorijos propaguotojas Romutis Matkevičius (Matusa). Jis į naujausią ir apimtimi, ir reikšme solidžiausią savo knygą „Ignalinos kraštas“ sudėjo informaciją apie 1139 rajono kaimus – esančius ir jau išnykusius. Penktadienio muziejaus renginyje knyga pristatyta visuomenei. Tai 800 puslapių savotiškas rajono žinynas, enciklopedija, kurioje ne tik kaimų pavadinimai, bet ir kiekvieno jų trumpa istorija, ten žmonės, įvykiai. Knygą išleido Vilniaus „Diemedžio“ leidykla, kurios vyr. redaktorius yra mūsų kraštietis Danas Kaukėnas. Tiražas – 700 egz. Viršelyje – Valdo Martinkaus dronu daryta Meironų kaimo iš viršaus nuotrauka.

Renginį vedusi muziejaus direktorė Renata Veličkienė sakė: „Šiandien galime pasidžiaugti puikia knyga, kurios kelias buvo ilgas ir sudėtingas. Tačiau siekiant tikslo, pakeliui sutikau daug gerų ir įdomių žmonių. Gavus surinktą autoriaus medžiagą, rašėme projektus knygos leidimui, tačiau dėl didelės projektų konkurencijos finansavimo negavome. Nutarėme knygą išleisti muziejaus lėšomis“.

Šios lėšos knygai leisti rajono savivaldybėje šiems metams buvo suplanuotos dar pernai. Jų istorija tokia. Kaimų istorijos 2012–2015 m. buvo pradėtos spausdinti „Mūsų Ignalinoje“. Jos susilaukė didžiulio dėmesio, nes skaitytojai nuolat skambino į redakciją, teiravosi, kaip susisiekti su publikacijų autoriumi, kad gauti dar daugiau žinių apie savo kaimą. Iš viso buvo išspausdinta 19 kaimų istorijų. Tuomet tarp redakcijos ir autoriaus ir kilo idėja – visų rajono kaimų istorijas sudėti į vieną knygą. Reikėjo tam lėšų. Su R. Matkevičiumi nuėjome pas rajono merą Henriką Šiaudinį, papasakojome, ką sumanėme. Meras palaikė idėją ir pasakė: „Kadangi realiai pinigų leidybai reikės tik kitais metais, tai 2019 m. biudžete jų ir numatysime.“ 

Pasak R. Veličkienės, lėšų kiek trūko, tad išgelbėjo „Diemedžio“ leidykla ir jos vyr redaktorius, sutikęs knygą išspausdinti už turimus pinigus.

Renginyje dalyvavo ir knygos autorius R. Matkevičius, ir „Diemedžio“ leidyklos vadovas D. Kaukėnas. Autorius papasakojo, kad mūsų krašto lietuvių pavardėse ir vietovardžiuose galima rasti daug kitų tautų – latvių, ukrainiečių, net graikų – kalbų įtakos. Tarkime, pavardė Šalna yra latviškos kilmės. Autorius sakė, kad šios knygos kelias į šviesą išties buvo nelengvas. Archyvai dokumentų kopijų už ačiū neduoda. Tarkime, Vilniaus universiteto archyve dokumento 1 puslapio kopija kainuoja 10 Eur. Gerai tik, kad kituose archyvuose galima daug ką fotografuoti, bet ne viską, už daug ką reikia ir mokėti. R. Matkevičius konkrečiais pavyzdžiais pakartojo savo svarbiausią nuostatą – jeigu kokia nors istorinė žinia, įvykis ar faktas nėra patvirtintas archyviniais dokumentais, tai tėra tik legenda. O jų dar yra daug, ir jos gajos, taip pat ir mūsų krašte. O autorius savo kalbą apie išėjusią knygą pradėjo taip: „Jos idėjiniai vadai yra du – meras Henrikas Šiaudinis ir „Mūsų Ignalinos“ redaktorius Jonas.“

Kalbėdamas „Diemedžio“ leidyklos vadovas D. Kaukėnas gerb. Romučio darbą pavadino „žmogaus auka“: „Dvidešimt metų praleista archyve, verčiant dokumentus iš senųjų lenkų ir gudų kalbų, po to kasdien po keturias valandas rašymo. Ar kiekvienam tiek kantrybės užtektų?“

Renginyje dalyvavo rajono Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Gražina Mackonienė ir skyriaus vyr. specialistė Rasa Juodagalvienė (deja, neatėjo nė vienas iš pirmųjų rajono savivaldybės asmenų, nors ir ne tokiuose svarbiuose renginiuose dažnai dalyvauja po du ar net visi trys pirmieji. Beje, aišku ir kodėl…). Skyriaus vedėja sakė lenkianti galvą prieš žmogų, kuris savo kraštui paskyrė tiek jėgų, energijos ir lėšų. Dalyvavęs H. Šiaudinis papasakojo, kaip knygai išleisti buvo skiriamos lėšos, džiaugėsi ir didžiavosi, kad turime tokių krašto patriotų.

Renginyje buvo daug gėlių ir dovanų. H. Šiaudinis padėkos raštą ir dovanų įteikė nuo negalėjusio dalyvauti europarlamentaro Bronio Ropės, Seimo nario Gintauto Kindurio padėkos raštą ir dovaną perdavė jo padėjėja Onutė Zaleckienė.Renginį dainomis papuošė Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos atlikėjos Birutė Paukštienė, Aldona Čeponienė ir Jurgita Antonovienė. Visi dalyvavę renginyje naująją knygą gavo dovanų, vėliau autorius ilgai dalino autografus. 

Autoriaus nuotr.