Pirmoji kiek neįprasto „projekto“, kuriam ryžausi, dalis sulaukė palaikymo. Idėja, bent mintyse priartinti skirtingas ir išskirtines asmenybes, kilusi atsitiktinai, pasirodė svarbi ignaliniečiams, stebintiems talentingų žmonių gyvenimą. Pirmojoje dalyje skaitėte apie moteris-kovotojas, skirtingai kovojančias už savo tikslus. Tai buvo Dalia Savickaitė, Indrė Gruodienė ir patrioto dvasia už kiekvieną paribio lopinėlį alsuojanti mokytoja Nijolė Keraitienė. Šiandien susitiksite su 20-ąją parodą surengusią Nijole Trinkūniene, ir jos kūrinius „apdainavusiomis“ Lina Kovalevskiene bei Giedre Mičiūniene. Visos šios išskirtiniu talentu apdovanotos, skirtingų skambėjimų moterys, už kurių šypsenų slepiasi milžiniška ir… neprognozuojama jėga, kasdien yra šalia mūsų.
Nesuklysiu teigdama, kad dėl kitų pastarųjų trijų moterų susitikimo „kalta“ Ignalinos viešoji biblioteka, suorganizavusi 20-ąją dailininkės Nijolės Trinkūnienės parodą „kai kalbamės širdimi…“. Nijolė, žinoma, paskui save atsivedė dar kelias tokių pačių spalvų bendramintes. Jų buvimas drauge ir vieninga laisvė reikštis Dievui per jų darbus, pripildė visą salę. Keista buvo stebėti, kaip iškėlusios rankas su begalinio džiaugsmo ašaromis akyse jos dėkoja Viešpačiui už buvimą šalia ir už suteiktą talentą… ir kaip tuo pat metu, klausydami jų gerbėjai gūžiasi savo mintyse nuo jų drąsos ir užtikrintumo. Toks stiprus vibracijų kontrastas tarp vienų ir kitų! Niekada nebūčiau supratus, kad netikinčiam (ar ne taip giliai tikinčiajam) nejauku klausytis žmogaus, ne bažnyčioje dėkojančiam Dievui už Meilę. O tokių buvo tikrai ne vienas.
Jei tos pačios dienos vakarą būtų kas nors paklausęs, ką matei parodos pristatyme, atsakyčiau: mačiau begalybę šypsenų, girdėjau skambų aidintį juoką, uodžiau šimtų gėlių kvapus.
Bibliotekininkė Laima Andrijauskienė, iš pradžių dalykiškai pristatė parodos autorę:
„Ignalinos kraštas gali didžiuotis turėdamas profesionalę dailininkę, kuri vis pradžiugina parodomis, dailės moko vaikus ir daug dėmesio skiria liaudies kūrybos puoselėjimui. Šie metai Nijolei buvo itin dosnūs. Ji tapo mokytoja eksperte, Lietuvos Metų mokytoja, buvo išrinkta į rajono savivaldybės tarybą…“
Žodelį kitą apie save papasakojo ir pati Nijolė. „Tapau, kas gera, malonu ir šilta, vietas, kurios mielos, stengiuosi įsižiūrėti į kiekvieną gėlės žiedą, suprasti, perteikti jo spalvą ir charakterį. Man ypač gražios Joninių pievos, vis dar sergu aguonomis ir lelijomis, neseniai pamilau piliarožes… Gimiau tam, kad augčiau, kad artėčiau prie Aukščiausiojo…“, – kūpėdama emocijomis, pasakojo Nijolė.
Ir tai buvo tik pradžia. Dailininkei – didžiulis netikėtumas, kai šalia jos tapybos darbų atsirado žodis. Jubiliejinėje parodoje nuskambėjo jos draugių: bendravardės Nijolės, Linos ir Giedrės eilėms, pasak Linos, taip tarsi patvirtindamos gražią meno draugystę ir giminystę. „Vaizdas pagimdo žodį ir žodis atkartoja vaizdą, dovanodamas jam naują gyvenimą poezijoje“, – sakė Lina.
Idėja kurti pagal paveikslus prieš metus kilo Zarasų krašto poetei Giedrei Mičiūnienei, tuomet dar nė nepažinojusiai Nijolės. Giedrė yra išleidusi 10 poezijos knygelių. G. Mičiūnienės eiles renginyje skaitė gimnazistai Matas Kovalevskis ir Brigita Musteikytė. Jos geriausia draugė Lina pati pristatė savo kūrybą. Kelis tarmiškus eilėraščius Nijolei yra skyrusi ir jos mokyklos laikų draugė Nijolė Menčinskienė. Jos renginyje nebuvo, tačiau eilės „atvyko“. Tarmiškai eiles skaitė Naujojo Daugėliškio bibliotekininkė Zoja Boguško.
Paveikslų kelionėje visus lydėjo gitaristo Nojaus Karaliūno muzika.
Nijolę bei jos „bendražyges“ Liną ir Giedrę sveikino mero pavaduotojas Manfredas Žymantas, Švietimo ir kultūros skyriaus vedėja Gražina Mackonienė, kultūros vyr. specialistė Rasa Juodagalvienė, Ignalinos kultūros ir sporto centro direktorius Darginas Mikėnas, taip pat savivaldybės tarybos nariai Juozas Rokas, Henrikas Šiaudinis, rajono Neįgaliųjų draugijos, Krašto muziejaus atstovai, bibliotekininkės, jos bendradarbiai, draugės, gerbėjai.
Sveikinimai truko ilgiau, nei pats parodos pristatymas. Tačiau laikas niekam neprailgo. Tiek daug šilumos, jausmingumo, džiaugsmo ir meilės vienoje vietoje rasti sudėtinga. Jei uždėtum juodą „klioksą“, net ir jis būtų nušvitęs nuostabiausiomis spalvomis. M. Žymantas nevengiantis šmaikščių pasisakymų, paragino dailininkę imtis portretų ir net pasisiūlė būti pirmuoju „modeliu“.
Jaučiu, kad bent jau artimiausiu metu nebus įgyvendinta, nes jausmingumu kunkuliuojanti Nijolės prigimtis nesugebės sutilpti portrete.
Jaučiate skirtumą, abiejuose straipsneliuose aprašytos tik kelios ypatingos šio krašto moterys, turinčios skirtingas Dievo dovanas. Tačiau jų meilės užtektų visai Visatai, jei tik „niekas“ netrukdytų tai meilei laisvai skleistis. O tas „niekas“ gyvena šalia kiekvieno iš mūsų ir visais įmanomai būdais stengiasi manipuliuoti mumis, idant įleistų į mūsų savo sąmonę savo tamsiausias gijas ir sunaikintų taiką gėrio karalystėje. Būti protingam, intelektualiam ir įžvalgiam savaime nėra gėris. Gėris yra tada, kai visą šitą turimą turtą panaudojame puoselėdami Meilę.
Autorės nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!