Susipažinkime! Nuo gegužės 15 d. Ignalinos viešojoje bibliotekoje pagal Europos solidarumo korpuso programą 9 mėnesius savanoriauja dvi savanorės Katia ir Nadia. Su Katia jau bendravome, šiandien susipažinkite su Nadia. Ji pas mus atvyko iš Rusijos, jai – 27-eri metai. Mes su ja pasikalbėjome apie jos patirtį savanorystės projekte, pagal kurį ji čia jau 5 mėnesiai.

Iš kur sužinojai apie savanorystę?

Iš tiesų aš norėjau savanoriauti dar studijų metu. Apie pačią programą EVS (taip ji vadinosi anksčiau) sužinojau iš draugės, kuri aktyviai stebėjo trumpalaikius savanorystės projektus (nuo 2 savaičių iki 2 mėnesių). Kartu su ja mes buvome atradusios tokius variantus, kaip išvykos į Islandiją, Portugaliją, bet aš visada paskutinę akimirką atsisakydavau. Tai labai blogai, nes vietų skaičius yra ribotas, todėl priimančiai pusei reikėdavo ieškoti naujų dalyvių vietoj manęs. Ir galiausiai svajonę savanoriauti turėjau atidėti 5-riems metams, kadangi išvykau iš savo gimtojo miesto Velikij Novgorod į Sankt Peterburgą ir pradėjau intensyviai siekti karjeros. Dirbau žurnaliste, o paskui restoranuose marketingo ir viešųjų ryšių srityje.

Šią žiemą Naujuosius metus sutikau Stambule ir pirmą kartą nenorėjau grįžti į mylimą Sankt Peterburgą. Grįžusi pradėjau domėtis ir ieškoti įvairių galimybių, kaip galėčiau persikelti gyventi į Stambulą, nes buvau sužavėta šiuo miestu. Ir tada prisiminiau apie savanorystės projektus. Tačiau iškilo klausimas, jeigu važiuoti, tai ilgam, o ne eilinėms atostogoms, jeigu važiuoti, tai į anglakalbę valstybę, kad turėčiau naudos – būtent praktikuoti anglų kalbą. Aš manau, kad nėra didesnės galimybės tobulinti kalbą, kaip gyventi tokioje aplinkoje, kurioje niekas nesupranta tavo gimtosios kalbos. Taip aš pradėjau ieškoti ŠALIŲ, kur aš norėčiau nuvykti. Tiesa, kovas pats tinkamiausias paieškai, kadangi šį mėnesį atsiranda nauji savanorystės projektai, o patys projektai startuoja rugsėjo-spalio mėn. Todėl aš manau, kad šis laikas yra idealus tam, kad suspėti paruošti dokumentus, užbaigti darbus, pataupyti pinigų ir pan.

Mano draugė, kuri žinojo, kad aš ieškau projektų, pasiūlė teikti paraišką į Lietuvą savanoriauti vienoje iš septynių bibliotekų. Pats svarbiausias jos argumentas buvo tas, kad bibliotekose dirba puikūs specialistai ir mane ten priims 100 proc.

Ko bijojai?

Kad pakliuvau į savanorystės programą, sužinojau balandį, o projekto pradžia – gegužę, todėl turėjau tik vieną mėnesį tam, kad užbaigčiau visus savo reikalus – pasidaryti vizą, išeiti iš darbo. Taip pat bijojau, kad išvyksiu devyniems mėnesiams. Bijojau, kad laikas nebūtų praleistas veltui. Juk aš išvažiuoju ir viską palieku (darbą, gyvenamąją vietą, aktyvų gyvenimo būdą) ir čia tiesiog tuščiai praleisiu laiką. Bijojau, kad man nepatiks gyvenimo sąlygos ir jausiuosi nekomfortiškai, kad nesusitvarkysiu su darbu, kurį reiks atlikti bibliotekoje.

Bijojau, kad bus nuobodu, nors šią baimę labiau piršo mano kai kurie draugai, kuriems nepatiko mano idėja vykti savanoriauti. Bijojau, kad man neužteks pinigų ir galvojau apie tai, kad man teks ieškotis papildomo nuotolinio darbo, todėl įsigijau nešiojamąjį kompiuterį. Bijojau, ar priėmiau teisingą sprendimą. Man jau 27-eri, dauguma mano draugų moka paskolas už būstą, gyvena santuokoje ar susilaukia vaikų, stabiliai stojasi ant savo kojų. O aš tiesiog, kaip studentė, nusprendžiau išvažiuoti į kitą šalį ir gyventi už 240 eurų per mėnesį.

Kokios sąlygos garantuojamos savanoriams dalyvaujantiems  Europos solidarumo korpuso (ESC) projekte? 

Projektą koordinuojanti organizacija plačiau galėtų papasakoti apie dienpinigius ir maistą, kadangi kiekvienam savanoriui sąlygos yra kiek skirtingos. Minimali suma, kuri skiriama mėnesiui, 205 eurai, maksimali – 300 eurų. Už gyvenamąjį būstą mums mokėti nereikia, kadangi pagal projektą visiems savanoriams turi būti skiriamas atskiras kambarys su internetu, skalbimo mašina, virykle ir vonia. Mums (kartu su kita savanore) labai pasisekė, kadangi mes gavome jaukų dviejų kambarių butą Ignalinos centre. Bet ne visiems taip sekasi. Kai kurie savanoriai gyvena bendrabučiuose, svečių namuose su bendra virtuve ir vonia. Jeigu savanoriaujama dideliame mieste ir į darbą toli važiuoti, tai projektas apmoka kelionės išlaidas.

Kaip pateikti paraišką savanorystei (ESC)?

Internete yra daug pavyzdžių, kaip pateikti paraišką dalyvauti ESC projektuose. Pačių projektų reikia ieškoti oficialioje svetainėje www.europeanvoluntaryservice.org (ten pat galima užsiregistruoti ir pateikti paraišką).

Yra dvi galimybės: rašyti organizacijai, kuri ieško savanorių, arba kreiptis į centrą, kuris pats ieško savanorių pagal projektus. Aš viską dariau per mainų centrą „Rusijos–Vokietijos mainai“ Sankt Peterburge. Jie palaikė ryšius su koordinuojančia organizacija DEINETA (www.deineta.lt) Kaune. Taip mes nuotoliniu būdu sutarėme dėl sutarčių, originalias sutartis gavau paštu, kad galėčiau pateikti dokumentus vizai gauti. 

Pati svarbiausia dalis paduodant paraišką – motyvuotas laiškas. Reikia parašyti, kuo jūs būsite naudingi konkrečiame projekte. Reikia trumpai parašyti, kuo jūs norėtumėte užsiimti ir kodėl būtent jūs tinkate šiai vietai. Taip pat reikia atsakyti į klausimą „ką šis projektas duos jums?“, kuo jis bus naudingas būtent jums? Ką jūs galėsite išmokti arba kur galėsite save realizuoti. Nereikia rašyti apie tai, kokie jūs būsite laimingi ir kaip jūs labai norite nuvykti į tą šalį. Reikia rašyti konkrečiai apie darbą, kuriuo jūs užsiimsite. Pagrindinė taisyklė – rinkitės projektą, o ne šalį. Be motyvuoto laiško, taip pat reikalingas CV (trumpas gyvenimo aprašymas ir profesiniai įgūdžiai). Visi šie dokumentai pildomi anglų kalba. Anglų kalbos mokėjimas, bent jau pagrindų turėjimas – vienas iš pirmųjų reikalavimų dalyvauti projekte, antras – jūsų amžius. Dalyvavimo projekte metu jums turi būti nuo 18 iki 30 metų.

Kas tave nustebino Lietuvoje?

Vandenį galima gerti iš po čiaupo, o butelius priduoti į taromatus.

Kad biblioteka – tai daugiau nei vieta, kur jūs galite pasiskolinti knygų. Čia yra robotai, žaidimai, 3 D spausdintuvas, kompiuteriai ir pan., vieta, kur vaikai gali praleisti laiką, ką nors išmokti. Čia kaip vaikų darželis, stovykla ir mokymo centras.

Skanus alus! Nustebino, kad alkoholį parduoda iki 20 val., o sekmadieniais – iki 15 val.

Tai, kad lietuviai mėgsta ledus, bulves ir krepšinį.

Brangūs komunaliniai mokesčiai.

Kad galima nusipirkti SIM kortelę telefonui be asmens dokumento maisto prekių parduotuvėje.

Daug nemokamų festivalių ir švenčių.

Populiaru plaukioti su kanojom, baidarėmis, valtimis, irklentėmis, taip pat stovyklauti, vaikščioti pėsčiųjų takais.

Koks tavo laisvalaikis ir ką veiki bibliotekoje?

Mes su savanore iš Baltarusijos Katia bibliotekoje būname kiekvieną dieną nuo 10 iki 17 val. Mūsų darbas – būti vaikų skyriuje (Atradimų erdvėje). Jeigu reikia, mes padedame vaikams įsijungti kompiuterį, Xbox‘ą, padedame sudėti Lego robotus. Taip pat mes darome nuotraukas ir video, maketuojame reklamų afišas, plėtojame veiklą bibliotekos socialiniuose tinkluose, sugalvojame ir siūlome aktyvias veiklas ir jeigu reikia – padedame kolegoms. Man patinka mano darbas tuo, kad mes galime daryti tai, kas mums patinka ir todėl nejaučiame jokio streso. Visi mano kolegos yra draugiški, todėl pas mus visada rami atmosfera.

Laisvalaikiu aš lankau teniso treniruotes. Labai dėkoju už tokią galimybę treneriui Česlovui Gotovskiui, kuris leido man treniruotis kartu su jo mokiniais. Taip pat man patinka vakarus skirti poilsiui ir saviugdai. Aš žiūriu įvairius video anglų kalba arba kartoju lietuviškus žodžius, skaitau knygas, einu pabėgioti arba važinėju dviračiu, kurį man paskolino viena Ignalinos gyventoja – Sonata Paukštienė. Man patinka, kad čia visi stengiasi vienas kitam būti malonūs. Savaitgaliais mes važiuojame į Palūšę susitikti su Nacionalinio parko savanoriais arba vykstame į Vilnių.

Nuotraukos iš asmeninio Nadios albumo