„Pastaruoju metu gana skausmingai reaguoju į kritiką, dažnai netenku savitvardos, pradedu nekęsti mane kritikuojančių“.
Iš skaitytojos laiško

„Vienintelis būdas išvengti kritikos yra nieko nedaryti, nieko nesakyti ir būti niekuo“ (Elbert Hubbard). Tačiau net vadovaudamiesi šia garsia fraze nesame visiškai garantuoti, kad išvengsime kritikos. Net ir tie, kurie į kritiką nekreipia dėmesio arba visos kritinės pastabos jiems tarsi „ nuo žąsies vanduo“, paprastai ją sunkiai priima, ypač tada, kai kritikuoja svarbus asmuo. 

Dauguma žmonių į kritiką norėtų reaguoti ramiai, bet tik nedaugeliui tai pavyksta. Paprastai kritika sukelia gynybinę reakciją ir dauguma žmonių į ją reaguoja pykčiu, įsižeidžia ir taip užkerta kelią tolimesniam bendravimui. Vis dėlto, nors kritika niekam nėra maloni, ji gali padėti, o ne žeisti, jei mokėsime oriai ją priimti. Kaip tai padaryti? Daugelis pasakytų, jog reikia suvaldyti susierzinimą, mėginti save įtikinti, kad tai nežeidžia jausmų arba net tariamai sutikti su pareikšta kritika. Labai svarbu savo adresu išgirstą kritiką laikyti asmeninio augimo priemone, tai yra galimybe rinktis, o ne sutikti su reikalavimais .Kad tai pasiektume, turime įgyti įgūdžių, kurie priverstų mūsų mintis, jausmus ir veiksmus tarnauti mums, o ne prieš mus, tai yra, mes privalome kritiką objektyviai įvertinti, produktyviai išnaudoti kritikos sukeltas emocijas, imtis būtinų veiksmų elgesio pokyčiams įgyvendinti.

Mūsų reakciją į kritiką lemia tai, kaip mes ją vertiname. Pirmasis žingsnis yra naujas, pozityvus požiūris į kritiką. Kai vertiname kritiką šiuo požiūriu, suvokiame informaciją, kurią ji mums teikia (galbūt kitas žmogus situaciją mato kitaip, kritika daug pasako apie patį kritikuotoją). 

Antrasis  žingsnis – keiskime savo įsitikinimus. „Kritika reiškia, kad aš nevykėlis“ – tai vienas iš dažniausių mūsų įsitikinimų, lemiančių negatyvius vidinius teiginius. Norėdami pakeisti įsitikinimų sistemą, pasistenkime vertinti kritiką kuo tiksliau.

Trečiasis žingsnis – keiskime savo mąstymo būdą, nedarykime tokių mąstymo klaidų, kaip „ viskas arba nieko“.

Kaip jaučiasi kritikuojamas žmogus? Dažnas atsako, jog tuo metu džiūsta  burna, pradeda stipriau plakti širdis, norisi prasmegti skradžiai žemę… Tad kokių imtis veiksmų? Ar reaguoti gynybiškai, neigti kritiką, ar konstruktyviai ją priimti? Kai reaguojame į kritiką gynybiškai,  mes ją tiesiog neigiame. Kai kurie žmonės yra tiesiog „neigimo virtuozai“, bet, deja, neigimo rezultatas mažai džiugina.

Konstruktyviai priimti kritiką – vadinasi, ją teisingai įvertinti, atvirai bendrauti su kritikuojančiu asmeniu, kontroliuoti neigiamas emocijas ir suvokti, kad galbūt verta pakeisti kritikuojamą elgesį. Tai reiškia, kad mes imamės tam tikrų veiksmų. Deja, dažniausiai mes to nedarome, esame linkę vyti kritiką šalin kaip nepagrįstą, neteisingą.

Tyrimai rodo, kad vidutiniškai žmogus įsisąmonina tik trečdalį to, ką girdi, o įsimena tik pusę to, ką įsisąmonina. Klausyti galime beveik penkis kartus greičiau ,negu kalbėti. Tuo metu, kai kritikuotojas pasako šimtą žodžių, kritikuojamojo sąmonėje „yra vietos“ penkiems šimtams. Ši vieta dažnai naudojama pasirengti neigimui ir atmetimui. Be to, mes linkę negirdėti to, ko nenorime, o jeigu kritiką girdime dažnai – apskritai praleidžiame pro ausis.

Nė vienam nepatinka būti kritikuojamam, bet kritika yra neišvengiama mūsų gyvenimo palydovė, su kuria susiduriame gana dažnai. Tad pasistenkime jos neneigti, o tinkamai panaudoti.

Savo klausimus galite siųsti šios rubrikos psichologei elektroniniu paštu psichologas55@ gmail.com