Septynmyliais žingsniais žengiame į civilizuotą pasaulį. Norėjau parašyti – į Briuselio kibucą, bet paskui pagalvojau: Europa vis dėlto dar šiek tiek kai kada ir t. t. krikščioniškas kraštas, ir tokie dalykai joje tarsi netoleruojami. Nors tyčiotis iš katalikybės simbolių jau leidžiama ir Europoje, tai esą liberalu, politiškai korektiška, trumpai tariant – tolerastiška.

Čia aš apie Vėlines. Kažkaip anksčiau nematydavau per televizijas reportažų iš gyvūnų kapinių, o šiemet pamačiau ir ant šunų kapų stovinčius kryžius. Tačiau mane nustebino ne tie kryžiai, o tai, kad reportažų kūrėjams jie visiškai neužkliuvo. Daug buvo kalbama apie meilę augintiniams, kuri pas mus, atrodo, jau aplenkė meilę savo artimui. Ir apie valdžią, kuri nepasirūpina, kad tie augintiniai turėtų amžino poilsio vietą. Tarsi tai buvo jau paskutinis dalykas, kurio mums reikia iš valdžios visiškai mūsų laimei. 

Apie šunų išganytoją, jo prisikėlimą iš numirusių, apie šventą knygą, aprašančią šuniškojo dangaus valdovo darbus – ne, tokių šventvagysčių dar negirdime. Bet išgirsime – valstybėje, kurioje žiniasklaida, kalbėdama apie Bažnyčią, mato tik juodą spalvą. Valstybėje, kurioje bene skaitomiausi buvo reportažai apie tai, kaip laidojami „autoritetai“ (ką darysi, jeigu žurnalistams tai autoritetai), ir kokie prabangūs – inovatyvūs! – antkapiai ateina į madą.

Žurnalistams daug kas neužkliūna. Štai perskaičiau laikraštyje frazę „laikinoji poliklinikos vadovė Dž. Kajėnaitė atsakyti į visuomenei rūpimus klausimus negalinti, nes dirbanti“, ir pagalvojau: taigi gerai, kad Lietuvoje bent kažkas dirba, su tokia gydytoja galima susitikti ir po to, kai ji visus ligonius priima. Nelabai padoru žurnalistui būtų kalbėtis su gydytoja, tegul ir visuomenei rūpimais klausimais, kai už durų ligoniai laukia.  

Prisimenu, pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai teko šiek tiek laikraštyje padirbėti, ministrai, būdavo, laiką interviu skirdavo po darbo, ir septintą, ir devintą vakaro… Ir nieko, žurnalistai palaukdavo, apskritai dirbančių tada buvo daugiau. Beje, seimūnus ir tada buvo galima rūkomajame pasigavus pakalbinti… 

Bet čia tiesiog autorė vienai poliklinikai simpatiją jaučia, kitai – ne. Gerai būtų, jeigu rašinyje tai nesijaustų, nes kalba taigi apie skiepus. Užtat neužkliuvo pats svarbiausiais dalykas: ir viena, ir kita poliklinika skiepus užsakė, tačiau viena gavo ir mokamų, ir nemokamų, o kita – ne.

Kodėl? 

Ir nėra atsakymo: gal tokiu būdu proteguojamas UABas, o apeinama viešoji įstaiga – tarsi savivaldybei pavaldi, tarsi ir savivaldybė turėtų tuo susidomėti? 

Juk į šitą klausimą jau nė viena poliklinika neatsakys, bet tada gal atsakyti į jį turėtų Ligonių kasa? Gal žurnalistai galėtų šito paklausti?

O kol nėra nei klausimo, nei atsakymo, drįsiu paspėlioti, kodėl taip nutinka. Prisimenate, prieš savivaldybių rinkimus „valdžios koridoriuose“ buvo išsakyta tokia mintis, kad rajoninių ligoninių likimas priklausys nuo rinkimų rezultatų. Gal ir poliklinikos jau priklauso?

O gal – pabrėšiu, kad tai tik sąmokslo teorija – kažkam toks veiksmas, vienos poliklinikos palikimas be nemokamų skiepų, yra tik vienerios kautynės kovoje siekiant sunaikinti jei ne visą sveikatos sistemą, tai bent kai kurias jos įstaigas. Prisiminkime, kad šunministris Aurelijus Veryga labai norėjo „optimizuoti“ rajoninių ligoninių tinklą, kitaip tariant, uždaryti dalį jų, bet paskui prisipažino, kad tai nepavyks, ir belieka lopyti spragas.

Mūsų valstybėje už negerus darbelius, nesvarbu, kokioje srityje jie daromi, atsako labai konkretus žmogus – ministras. Ministras atsakingas už viską. Tik padorioje valstybėje po tokių nutikimų ministrai atsistatydina, o pas mus… O pas mus pradeda kalbėti apie sveiką maitinimąsi. Kad mūsų šalyje apie kiekvieną mirusįjį būtų galima pasakyti:skiepų jis negavo, užtat maitinosi sveikai.