Rašau Bembytė ir rieda ašaros…

Vita BALČIŪNIENĖ

Mažytė stirnaitė, suvoliota, sužeista, gerą širdį turinčių žmonių buvo pristatyta mano priežiūrai. Apgyvendinau gražiame narvelyje, saugojau nuo saulės kaitros ir vėsumos, keliaudama su narveliu aplink namus.

Susiradau vaikišką buteliuką pienui ir ėmiau maitinti mažylę. Penkis kartus per dieną myniau takelius pas stirnaitę. Suteikiau vardą Bembis! Tik vėliau apsižiūrėjau, kad tai mergytė. Taip ji tapo Bembyte! 

Gėrė pieną, ėmė rupšnoti žolytę ir po truputį gijo žaizdelės, po truputį augo. Kai sustiprėjo, po trejeto savaičių išėjo į laisvę, už savęs uždarydama narvelio dureles. Taip ant kiemo, gėlynuose miegojo, bėgiojo, taip dienas leido mažoji. Kai suėjo keturi mėnesiai ir atėjo grybavimo metas, eidavom abi į mišką. Net nekviečiama prisivydavo mane ir abi klaidžiodavom miške. Kol vieną raudonikį raunu aš, kitam ji nubėgusi nuėda galvą, man lieka kotas. Bet abiems grybų užteko. Ne aš ją saugojau, o ji mane. Aš namo, ji iš paskos.

Dirbom abi. Daržas aptvertas, bet jai tvora nebuvo kliūtis. Vienas šuolis ir jau „ravi“ daržą. Rūgštynes suėdė, braškių lapus nuėdė, burokėlių lapus „sutvarkė“, beliko tik šaknis išsirauti. Ravėjau, sodinau, o ji laukė manęs.

Mankštinom kojeles. Aš dviratį minu, o ji šalia manęs bėga. Nei lenkia, nei atsilieka, nesvarbu kaip greit ar pamažu važiuočiau.

Tada prasimanė nakvoti po mano miegamojo langu. Viena kitai „labanakt“ pasakom, pamiegam ir jau ryto sulaukėm. Aš karvių melžti, ji iš paskos. Va, ir pusryčiai, pusė litro pieno. Taip kas rytą ir kas vakarą. Jei aš su buteliuku pieno į virtuvę einu, ji iš paskos. Visus kambarius aplankė. Susidraugavo su šunimis. Jos pienuotą nosį jie nulaižydavo.

Taip ir gyvenom po kaklu pasikabinę varpelius. 

Vieną rytą neramiai ėmė loti šunys. Matau, eina žmogus ir kažką nešasi. Tas „kažkas“ ant peties – šautuvas. Smalsumo vedama, Bembytė, sugėrusi pieną, pabaliu link to žmogaus pasileido bėgti. Išsigandau! Tik viena mintis į galvą šovė: bėga mirčiai į glėbį. Pasirodo, gero žmogaus būta. Pabendravo abu, paglostė stirnaitę ir medžiotojas nuėjo savo keliais.

Ėjo dienos. Visi džiaugėmės augintine, o ji džiaugėsi mumis.

Vieną šeštadienio rytą vėl pasigirdo neramus kiemsargio lojimas. Pamačiau žmones, kurie buvo apsirengę morkines liemenes, vaikščiojo paupiu po aukštos įtampos laidais. Ai, galvoju, tai elektrikai. Pamaitinau stirnaitę ir išvykau į miestelį. Paplente stovėjo išsirikiavę penki žmonės morkinėmis liemenėmis. Tada supratau, kad čia varovai, kad vyksta medžioklė! Sunerimau! Greit susitvarkiusi reikalus, sutarėm lėkt namo pas stirnaitę. Belipant į mašiną, nuaidėjo du šūviai. Tas garsas ir mintis apie stirnaitę pervėrė širdį.

Bembyte opa, opa!Šaukiau, bėgiodama aplink namus, pabalius, palaukes!

Laukėm dieną, laukėm naktį! Ji neatėjo. Praėjo penkios dienos. Keturios stirnos stovėjo ant kalniuko. Bembyte, Bembyte, opa, opa! – šaukiau aš… Pažiūrėjo į mane ir nustriksėjo į lankas. Tai pastovios gyventojos, išsigelbėję nuo medžiotojų. Ne vilkai sudraskė, ne vilkai suėdė. Medžiotojai – baisesni už vilkus. Kur tu pabėgsi nuo šautuvo su optiniu taikikliu!

Lapės zuja apie vištidę, usūriniai šunys nuplikę į daržinę lenda šiene apšilti, vilkai kartas nuo karto praeina, bet kam gi šie žvėrys reikalingi. Jų juk nevalgysi! 

Rašau ir rieda ašaros. Jokio gyvūno taip nemylėjau aš ir nieks taip nemylėjo manęs, kaip Bembytė!

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje


Reklama ir skelbimai svetainėje