1.

Mūsų kaimynas Algis Breidokas įsitikinęs, kad žmogus savo gyvenime privalo tik du dalykus: gimti ir mirti. Visa kita vyksta kažkaip, o kaip vyksta – renkasi pats žmogus. Įdomus ir, greičiausiai, teisingas požiūris. Tačiau šiuolaikiniam žmogui, nutrūkusiam nuo dvasinių dalykų, svarbu ir reikšminga tai, kas neturi jokios prasmės. Būnant gyvam, žinoma, svarbiausia yra prabanga ir turtai. Kai žmogus mirė, labai svarbu, kad jis būtų gražiai aprėdytas, tvarkingai nupudruotas (įprasta frazė – gražesnis, nei gyvas), apkrautas kuo įmantresnių ir kuo didesnių puokščių ir vainikų taip pat dideliu kiekiu. Trumpai tariant, kuo daugiau prabangos, simbolizuojančios turtų galią, tuo geriau. Na ir galiausia – paminklas ir mini medelynas kapavietės vietoje. Tačiau net ir šioje prastus jausmus keliančioje „laidojimo atmintinėje“pateiktos tik mūsų nužmogėjimo ir bedvasiškumo uogelės. Pasikapsčius giliau, supranti, kad numirti daug baisiau, nei baisiai gyventi, ypač jei neturi mūru už tavo „kūną“ pasiryžusios atstovėti šeimos. Artėjant Visų Šventųjų ir Vėlinių šventėms, manau, kaip tik pats laikas pakalbėti šia nepatogia tema. 

Tuščias iškilmingumas – vengtinas

Dekanas kun. Vidas SMAGURAUSKAS priminė, kas yra svarbiausia palydint mirusį artimąjį.

„Šiomis dienomis komentarai ir svarstymai apie šermenis ir laidotuvių apeigas kelia nerimo katalikams, skatina abejones ir svarstymus, kodėl malda už mirusįjį ir kūno palydėjimas į kapines ne visur ir ne visada atliekamas vienodai. Žinodamas, kad net nuoširdūs Bažnyčios nariai supratimą apie liturgiją dažnai įgyja vien iš savo patirties, o ne autoritetingų religinio ugdymo šaltinių, jaučiu pareigą trumpai priminti katalikiškų laidotuvių prasmę ir paaiškinti apeigų tvarką.

Laidodama savo narį, Bažnyčia meldžiasi už jį, prašo Viešpaties, kad velionis būtų nuskaistintas ir pasiektų dangaus laimę, kuriai kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas. Kaip sakoma Lietuvos Vyskupų Konferencijos 1996 m. paskelbtame dokumente Laidojimo apeigos, Bažnyčia per katalikiškas laidotuves „gyvu tikėjimu švenčia velykinę Kristaus paslaptį. Ji trokšta, kad visi, Krikšto sakramentu įskiepyti į Kristaus mirtį ir prisikėlimą, drauge su juo per mirtį pereitų į gyvenimą, o jų apvalytosios sielos dabar būtų paimtos į dangų ir su palaiminga Kristaus atėjimo viltimi lauktų kūnų iš numirusių prisikėlimo. Bažnyčia už mirusius atnašauja Eucharistinę Kristaus prisikėlimo auką ir meldžiasi už juos, kad visų Kristaus kūno narių vienybėje mirusiems išprašytų dvasinę pagalbą, o gyviesiems – vilties paguodą.“