Nuo gimimo iki mirties žmogų gundo tuštybės ir godumo pančiai

Lina RAGINYTĖ

Visi Šventieji ir Vėlinės

Baigiasi spalis, kaip suprantu, visų namai jau užkrauti dirbtinių gėlių dėžėmis ir žvakių pakuotėmis. Viskas gerai. Pykstame ant žmonių, kurie meilę suvokia tik per materialias gėrybes, o ką darome patys? Jei nupirko tūkstančius kainuojančius kailinius ir prabangų automobilį, tai – myli. Taip galvoja ir tas, kuriam nupirko, ir, beje, tas, kuris pirko. Tas pats ir su mirusiais, jei užverčiame kapą gėlėmis ir dešimtimis žvakių, vadinasi tebemylime. Jau tikrai ne todėl, kad norime pasirodyti turintys daugiau galimybių už kitus. 

Ir vis dėlto, melstis už gyvus ir mirusius – tai yra vienas iš gražiausių labdarybės darbų žmonių sieloms. Nors daugelis šiuolaikinių katalikų dėl šito pamaldumo nemažai apsirinka. Kai kurie visai nepagalvoja, jog nepalyginti svarbiau yra melstis už gyvuosius negu už mirusius. Besimelsdami už gyvuosius, mes atliekame didį apaštalavimo darbą, nes dėl mūsų maldų jie gali atsiversti, pasitaisyti, iš pražūtingo į pragarą vedančio kelio pasukti į šventumo kelią. O kai meldžiamės už mirusius, nors ir atliekame labai gražų darbą, čia iš tiesų yra tiktai labdarybė, bet ne apaštalavimas. Dėl mūsų maldų mirusiems tik sutrumpėja skausmingas ilgesio laikas: jeigu jie yra skaistykloje, jie greičiau gali pasiekti Dievą ir dangų. Tačiau ar galime savo maldomis ištraukti bent vieną sielą iš pragaro? To niekados nebus! Todėl teisingai yra pasakyta: „Kai pradedame melstis tik tada, kai žmogus jau miręs – meldžiamės pavėluotai…“ Ir mylėkime žmogų, kol jis yra gyvas, o ne akmenį, kuriuo užspaustas jo kūnas po žeme. 

3.

Bendruomenių namuose – šarvojimo salės

Kas domisi visų rajono žmonių gyvenimu (ne tik pačios Ignalinos – autor. past.), tas puikiai prisimena kelių dešimčių metų senumo įvykius. Nesiplėsime į diskusijas įvairiomis temomis, nes mums šiandien rūpi – pagarbaus atsisveikinimo su mirusiais tema. 

Maždaug prieš 12 ar 10 metų (skirtingai įvairiose seniūnijose), pradėta garsiai kalbėti apie nenorą šarvoti artimąjį namuose. Priežastys tam buvo net kelios. Pirmiausia, tam po truputį ėmė „prieštarauti įstatymai“, žinoma, rekomendacijų forma. Pagaliau ir žmonės nebenorėjo to daryti namuose tiek dėl emocinių nepatogumų, tiek dėl galimybės nebuvimo. Išnešti karstą su velioniu iš šiuolaikiškai rekonstruoto namo (kai išardytos „gonkos“, kurios pasitarnaudavo tiek vestuvių, tiek laidotuvių metu ir pan.), tiesiog neįmanoma. Po truputį imta ieškoti kitų variantų. Pradžių pradžia užsimezgė kaimų seklyčiose. Neturėdami pasirinkimo, žmonės prašydavo seniūnų erdviose ir tam tinkamose salėse leisti šarvoti mirusiuosius. Kurį laiką taip ir buvo. Mat įsteigti oficialių šarvojimo salių nebuvo galimybių. Kaip tik tuo metu, bene kiekviename didesnio kaimelio susitikime su rajono valdžia (mėgdavau ir dabar mėgstu pasidomėti, kas ten vyksta – autor. past.),bendruomenės kone reikalaudavo imtis priemonių ir išspręsti šią problemą oficialiai. Įsteigti šarvojimo salių nebuvo galimybių jau vien todėl, kad neįmanoma įvykdyti tuomečių higienos normų reikalavimų vien dėl atstumo. Kur tu rasi pastatą kaime, dar priklausantį seniūnijai ar bendruomenei, kuris būtų nutolęs nuo gyvenamųjų pastatų bent per 100 m? 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje


Reklama ir skelbimai svetainėje