Stoviu „Maxima“ eilėje prie kasos. Prisimenu tuos laikus, kai eilėje stovėti tekdavo visada, net ir prie pieno ar duonos. O kai jau ką nors „duodavo“… Būdavo, prastovi valandą, gauni tualetinio popieriaus, užsikabini surištą „rinkę“ ant kaklo ir eini patenkintas: visi mato, kad gavai! Dabar šiokio tokio panašumo yra, tik eilėje ne prie prekystalio tenka stovėti, o prie kasos. Mat „Maxima“ savininkams milijardieriams vis dar negana, jie vis dar žiūri, kaip čia žmogaus sąskaita sutaupius. Pirkėjų laikas jiems nebrangus…

Taigi, stoviu eilėje prie kasos ir žiūriu: ogi pliušiniai žaislai reklamuojami. Pirk šviežių vaisių ir daržovių, gausi lipduką, surinkęs jų, galėsi pigiau žaislą nusipirkti. Tie žaislai sveikučiais vadinami. Iš vieno tokio galvos – daržovės auga, ogi išvaizda pritrenkianti: Sveikutis tik vieną akį teturi… Kaip subtiliai pateikta mintis, kad jeigu vien daržovėmis maitinsi, geruoju tai nesubaigs: veikiausiai žaislo autoriai norėjo pasakyti, kad tada tau vienakiai vaikai gims, o gal net jie į daržovę bus panašūs.

Gal, sakysite, perlenkiu lazdą, bet kai sužinai, kokių vitaminų su maistu negauna, sakysim, veganai, kokios ligos jų tyko… Be to, šiais laikais tą lazdą valdžia dažnai perlenkia. Štai jums viena istorija. Teko šią vasarą lankytis svečiuose pas vieną seną (visomis prasmėmis) pažįstamą, prie Vilniaus soduose vasarojantį. Pasėdėjome, pašnekėjome. Jaunimui pašnekesio stimulo (dabar juk draudžiama reklamuoti, ko) pritrūko, tai apie pirmą nakties išėjo „paieškoti“. Nė valandos netrukę grįžo, tuo stimulu nešini. Štai taip – nepažįstamoje vietoje, naktį, sugebėjo rasti „bobutę“, ištroškusius pagirdančią. 

Tiesa, „bobutė“ pagirdo už dvigubą kainą. Anksčiau už tokią restorane galėdavai kur kas geresnės kokybės nusipirkti, dabar tai uždrausta, ištroškusieji perka tai, ką jiems duoda, ir dar dėkoja – „bobutėms“, ne draudimo autoriams. O kas gali paneigti, kad pastariesiems „bobučių mafija“ atitinkamai neatsilygino?

O kai į Ignaliną dieną atvažiuoju, veikiausiai tuo metu, kai mokyklose ilgoji pertrauka, matau, kaip mokinukai būriais traukia į mažąją „Maxima“, kur kasų daugiau, o išeina iš jos, nešini traškučių pakuotėmis. Kol į mokyklą sugrįžta, pasisotina. Mat dabartinis „sveikas“ maistas skanus yra tik valdžią giriantiems žurnalistams ir, žinoma, klerkams, kuriems apskritai valdžia džiaugtis priklauso pagal pareigas.

Įsismaginęs galėčiau padaryti prielaidą, jog neskanų maistą mokyklose liepiama duoti, siekiant, kad vaikai daugiau pirktų prekybos centruose – daugiau pinigų juose paliktų. Ir vėlgi – kas gali paneigti, kad maisto prievaizdams už tai nebuvo sumokėta?

Dabar ir ligoninėse „pavyzdiniai“ valgiaraščiai tampa privalomais. Jeigu iki šiol ligoniams giminės nešdavo papildomai prie ligoninės maisto, tai dabar neš ir pusryčius, ir pietus, ir vakarienę. Žinoma, ne visiems, ne visi išgalės. Bet prekybininkai vėl neliks nuskriausti.

Anais laikais ketvirtadieniais žuvies diena valgyklose būdavo: jokio šnicelio, jokio kotleto, tik ant smirdinčio aliejaus kepta žuvis. Bet tokia prievarta vieną kartą savaitėje būdavo, ir tai, sakysim, Vilniuje dar būdavo galima nueiti blynų pavalgyti, nors tą dieną čia geros eilės būdavo. Dabar prievarta įteisinta. Ir dar sakysite, kad diktatūra anais laikais buvo? Ne, ji įsigalėjo šiais laikais, ir šlykšti tuo, kad nukreipta prieš tuos, kurie patys jai pasipriešinti gali, tik nueidami traškučių ar sulaukę, kada giminės atneš valgomą kąsnelį.

Mūsų namuose viena valgo daug daržovių ir kąsnelį mėsos. Kitas – džiūvėsėliais apvoliotą riebaluose keptą mėsą ir šaukštą daržovių. Dabar įsivaizduokite, kad ateina koks nors idiotas ir liepia valgyti atvirkščiai: tai – mėsą, o tam – daržoves, ir dar paaiškina, kad džiūvėsėliai labai nesveika, todėl jų reikia atsisakyti. Duona – sveika, o džiūvėsėliai – jau nesveika…

Tokiam namų duris neatvertum. O štai valstybėje, pasirodo, tokie dalykai visiškai įmanomi. Belieka nusipirkti „Maxima“ vienakį Sveikutį ir džiaugtis, kad tu dar nepanašus į jį.

P. Paleckio nuotr.