Kai vargšai šelpia vargšus

Arminė NORKĖ (Mažulonys)

Vėl, kaip rašiau prieš savaitę, stoviu eilėje prie kasos. Bet jau nebe „Maxima“, nes ten, mano nuomone, negerbia pirkėjų, pridaro jiems nepatogumų, versdami gaišti laiką, atlikti darbą, kurį anksčiau atlikdavo kasininkės, na, ir, žinoma, mažina darbo vietų skaičių, vietoj kasininkių statydami automatus.

Čia, kur dabar stoviu, skamba kelios kasos, tad eilutė juda sparčiau. Ir vis dėlto spėju apie kai ką pagalvoti. Šį kartą, įsivaizduokite, apie labdarą. Mūsų nuskurdusioje (čia valdžia taip mums kartoja, aiškindama, kad dėl to kaltos ankstesnės valdžios, o žurnalistai jos žodžius pasigauna ir tiražuoja; nors aš manau, kad kalbos dėl visuotinio skurdo yra gerokai perdėtos) Lietuvoje labai madinga ką nors kam nors aukoti. Apie aukas Afrikos vaikams tyliu, vienos TV žurnalistai su „žvaigždėmis“ apturėjo gerą kelionę į Afriką, ir Lietuvoje visi patenkinti. Bet apie aukas Lietuvos skurstantiems gal ir vertėtų pakalbėti.

Taigi, šiaip pasaulyje bene garsiausias aukojimo būdas yra „Maltos sriuba“ – kai tau įpila sriubos dubenėlį, o tu už jį sumoki tiek, kiek nori paaukoti, ir paskui už tuos pinigus šelpiami skurdžiai gyvenantys. Pas mus, ko gero, populiaresnės visokios rinkliavos skambinant telefonu – iš tavo sąskaitos vėliau išskaičiuojami tie keli eurai. Kadangi skambint raginama kokių nors renginių metu, kartais surenkamos gana įspūdingos sumos.

Bet žinomiausia vis dėlto yra „Maisto banko“ akcija. Apie ją esu daug girdėjęs, tačiau dalyvauti neteko, nes į parduotuvę paprastai atvažiuojame kartą į savaitę, o ši akcija, atrodo, savaitgalį vyksta. Galėčiau rengėjams pasiūlyti rengti „Maisto banko“ savaitę, bet gal jie pakankamai visko surenka.

Apie tuos vargetas, kurie jiems duodami krepšeliu visada nepatenkinti, kai kas sako, todėl, kad ne viską į alkoholį iškeisti galima, tyliu. Yra žmonių, kuriems tos aukos reikia. Paklausinėkite seniūnijoje, sužinosite, kad tarp jų yra ir tokių, kurie to sauso davinio neima, nors pensija jų mažytė, sunkiai galą su galu suduria. O neima todėl, jog jiems gėda, kad jie visą gyvenimą dirbo, o pensiją valdžia jiems moka ubagišką…

Bet ir apie pensijas nerašysiu. Kita mintis kyla, pasiklausius, kai mes nuolat raginami aukoti…

…Turtingiausių Lietuvos žmonių sąraše pirmuoju įrašytas Nerijus Numavičius, vienas iš „Maxima“ savininkų. Jo turtas vertinamas 1 milijardu 350 milijonų eurų. Antroje vietoje – Darius Mockus („MG Baltic“, 575 milijonai eurų), trečioje – Lyda Lubienė („Achemos grupė“, 470 milijonų eurų). 

Šiame dešimtuke – dar keturi milijonieriai, kurių verslas susijęs su prekybos tinklais. Ir užbaigia dešimtuką neturtingiausias jo atstovas Ramūnas Karbauskis, kurio turtas oficialiai vertinamas vos 145 milijonais eurų.

Nesamprotausiu, kokiais būdais buvo susikrauti tokie turtai, nes veikiausiai viskas buvo padaryta pagal įstatymus. Teisinėje valstybėje visi turėtų laikytis nekaltumo prezumpcijos principo: žmogus yra kaltas tik tada, kai kaltu jį paskelbia teismas. Tiesa, Lietuvoje purvasklaida dažniausiai paskuba pasmerkti žmogų ne tik be teismo, bet ir be jokio aiškinimosi, o jeigu prisiminsime „me too“ skandalus, kai pasmerkimui užtenka kokios nors šliundros kaltinimų be jokių įrodymų, tai galėsime sakyti, kad nekaltumo prezumpcija negalioja beveik visame pasaulyje.

Ne, aš apie aukojimą. Nesu girdėjęs, kad tie Lietuvos milijonieriai kažkiek būtų Lietuvos vargšams paaukoję. Gal kažkas ir aukoja, galbūt, pabrėšiu, galbūt tai daro anonimiškai, nenorėdami, kad jiems būtų dėkojama? Gal tiesiog žurnalistai apie tai nerašo, nes tai per menka naujiena, ar ne?

Kalėdos artėja, prasidės aukojimai. Vėl prekybos centruose atsiras dėžės, vėl savanoriai ragins aukoti. Plotas prekybos salėse tokiam reikalui bus suteiktas nemokamai – gal tai ir yra didžiausia auka? O šiaip – vėl vargšai šelps vargšus.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje