Niūrią lapkričio popietę Ignalinos viešojoje bibliotekoje papūtė optimistiniai „Gyvenimo vėjai“. Taip vadinasi Sodros darbuotojos Elenos Gaidelienės pirmoji knyga. Ponia Elena žinoma kaip jau subrendusi dailininkė, surengusi 10 personalinių ir 7 bendraautorines tapybos parodas. Ji, pasirodo, dar nuo mokyklos laikų rašo ir eiles. Tad jos „Gyvenimo vėjai“ – poezijos ir tapybos darbų reprodukcijų leidinys.

Autorė knygos viršelyje spausdinamame prisistatyme rašo: „Nesu lankiusi nei jaunųjų literatų būrelio, nei jokios meno mokyklos. Aplinkiniuose kaimuose (gimė ir augo Mielagėnų krašte, Radučio k. – aut.) jų tiesiog nebuvo. Bet tapyba, poezija, muzika mane lydėjo nuo vaikystės, kadangi kažkas iš pasąmonės tarsi ragino apdainuoti ir nupiešti tai, ką matau, jaučiu ir išgyvenu (…). Gražiausias prisiminimas iš mano vaikystės – tai dovana už gerą mokymąsi. Gavau 36 spalvų pieštukus (…). Eiles – prastesnes ar geresnes – rašiau nuo pat vaikystės, tik niekada jų nekaupiau, nesisteminau“.

Jau renginio metu E. Gaidelienė sakė: „Jei Mielagėnų mokykloje būtų buvusi dailės mokytoja, būčiau ėjusi studijuoti dailės. Nebuvo, tad pasirinkau kitą sritį, Vilniaus universitete baigiau ekonomikos mokslus.“

„Diemedžio“ leidykloje išleistoje knygoje – 140 eilėraščių ir 50 paveikslų reprodukcijų. Knygą paskatino leisti ir padėjo tėviškėnas, žinomas fotografas ir poetas Algis Jakštas, taip pat dukra Eglė. Kokios temos vyrauja Elenos kūryboje, pasakojo ji pati: „Tapau kas man gražu, patinka, atneša šilumos, eiles rašau apie gamtą, rudenį, ilgesį, laukimą. Kūryba – gyvenimas, darbas – pragyvenimo šaltinis.“

Kalbėjęs A. Jakštas sakė, kad autorė šioje savo knygoje „surinko visą savo derlių“. „Skaitant jos eilėraščius reikia į juos įsigilint, jiems, be abejo, įtakos turi ir gamtinė aplinka, kurioje Elena išaugo. Kiekviena pradžia nelengva, kol tu esi dar nežinomas, nepažįstamas. Ypač ieškant rėmėjų. Tad linkiu, kad Tavo kūrybos upelis tekėtų ir tekėtų, nes jį užtvenkti, tikiu, bus sunku“, – sakė kolega Algis.

E. Gaidelienė, atsakydama į bibliotekos darbuotojų parengtus klausimus sakė, kad labai myli savo vyrą, kūrybinis įkvėpimas dažniausia ateina virtuvėje, tapo ir rašo po visų darbų, o žmonėse labai nemėgsta arogancijos.

Specialiai išleistos pirmosios knygos proga parašytą eilėraštį perskaitė rajono poetų virtuvės kolegė Lolita Reifonaitė, savo eiles skaitė pati autorė, ją sveikino rajono vicemeras Manfredas Žymantas ir Švietimo ir kultūros skyriaus vyr. specialistė Rasa Juodagalvienė bei nemažas būrys draugų, pažįstamų, bendradarbių, kūrybos kolegų. Renginį puikiomis dainomis papuošė moterų trio „Vėtrungė“ ir Didžiasalio, vadovaujama Valentinos Sinkevič. 

Daug šiltų žodžių mamai ir žmonai išsakė dukra Eglė ir vyras Kęstutis. Jis dėkojo ir į knygos pristatymą atėjusiai publikai. Liejantis dukros linkėjimams mamai, ši pajuokavo – „geriau, dukra, tu man palinkėk gerų sponsorių (rėmėjų).“ Šį norą autorė renginio metu sakė ne kartą. Išties, knygų leidyba dabar yra labai brangus malonumas, tad kūrėjams rėmėjai visada reikalingi kaip oras.

Autoriaus nuotr.