Būtų juokinga, jei nebūtų graudu

Lina RAGINYTĖ

Sunku paaiškinti, kas nutiko žmonijai, kad, regis, autoritetais galintys būti žmonės, tampa pajuokos objektais. Nekalbu apie tam tikrą „aukštuomenės sluoksnį“, kurio atstovai autoritetus apsibrėžia pagal nagų ilgį ir spalvą, drabužėlių etiketes ir automobilio kainą. Čia mes, prastuomenė, neįgalūs konkuruoti. Bet juk nuo neatmenamų laikų kunigai, mokytojai, gydytojai buvo visuomenės šviesuliai. O kai šalia šių žmonių stojo politikai ir verslininkai – dažnai „užgimę“ šiam titului mįslingomis aplinkybėmis –  įsiviešpatavo visiškas chaosas. Nebesupranti, kas yra kas, o baisiausia – visi reikalauja teisių, pagarbos, supratingumo ir atitinkamo atlygio. 

Prieš keletą dienų vienas sunegalavęs ignalinietis dėl diagnozės patikslinimo ir gydymo buvo nukreiptas pas akių ligų specialistą. Kadangi ligonio būklė ne pati geriausia ir laukti tikrai nėra protinga, žmogus tuoj pat nuskubėjo į Ignalinos ligoninės Konsultacinę polikliniką. Ten nesuskaičiuojamus dešimtmečius dirbanti gydytoja, sava metodika apžiūrėjusi pacientą, išrašė lašiukų akims ir galimai nustačiusi regėjimo lygį, pateikė pacientui receptą (žr. nuotr.). 

Pagal tai, kas nutiko vyriškiui, galima įtarti itin pavojingos akių ligos, gleukomos, požymius. Gydytojos kabinete yra visa reikalinga įranga apžiūrėti ligonį ir nustatyti tikslią diagnozę. Tą pačią dieną galima aptarti ir sudaryti gydymo planą. Ar tai buvo padaryta? 

Gydytojos „iš lubų“ paskirtus lašiukus galima įsigyti be recepto, nes jie labiau į papildus panašūs, nei į vaistus. Pasižaidimui. Greitesniam pasekmių pašalinimui, bet ne galimos ligos gydymui. Tai, kas nutiko vyrui, be priežasties nenutinka. Ar gydytoja pasakė, kad negalinti diagnozuoti ligos ir derėtų kreiptis į kitą specialistą? Žinoma, kad ne. 

Negana to, regėjimą žmogui nustatė galimai iš kavos tirščių. Apytiksliai. Už tą „apytiksliai“ atsakingi akių ligų gydytojai paskaito gerą pamokslą, kai ateina pacientai jau suluošinti eksperimentais užsiimančių medikų. 

Su gydytojos išrašytu receptu aplankyta vaistininkė Ignalinoje. Pateikus lapelį ir paprašius ką nors duoti pagal tai, kas parašyta, ji atsargiai patraukė pečiais ir labai nedrąsiai paklausė: „Galbūt tai galėtų būti akinukai, bet nesu tikra. Ir vargu ar tinkamus išrinksime.“

Bet… argi tai bėda mūsų Marijos žemėje. Mes juk lietuviai. Viską patys galime: ariam, sėjam, siuvam, mezgam, operuojam, dainuojam ir pasaulį užkariaujam… 

Minėtam pacientui šiame gyvenime labai pasisekė. Jau ne vieną ir ne dešimt sykių jį iš ligų gniaužtų „ištraukė“ žmona. Kadangi ji – medikė, galinti ne tik sunkiai traumuotų pacientų ar gimdyvių bei savo vyro nervų siūlelius mikliai ir taikliai valdyti net karo lauko sąlygomis, tai atlikti minėtos akių gydytojos pareigas – vieni juokai. 

Galimai „statybininkų metru“ tvarkingai išmatavo vyro akių atstumą tarp vyzdžių, pasitikslino regėjimą ir išrinko akinukus. Tiesa, išsamiems tyrimams teko registruotis pas kitą, atvykstantį gydytoją. 

Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Paprastai specialisto darbo patirties dešimtmečiai turėtų būti traktuojami kaip didžiulis privalumas, tačiau akivaizdu, kad tik labai išimtinais atvejais. Paskutiniu metu toks „privalumas“ labiau gąsdina, nei suteikia pasitikėjimo. 

Natūralu, kad kiekvienas nori būti gerbiamas. Ir jis turi tokią teisę. Bet pirmiausia – jis pats turėtų gerbti save. Ar gydytojas, atmestinai brūkštelėjęs „iš lubų“ skaičiukus ant „tualetinio popieriuko“, gali tikėtis pagarbos? Panašių klausimų galime pažerti ir mokytojams, politikams, verslininkams ir visiems mirtingiesiems… 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje