Skip to content

Ignalinos pogrindininkams lageriuose sulaužytos jaunystės negaila

M. Matorkos kelias į tremtį, rašyto dienoraščio trupiniai ir draugų laiškų nuotrupos

Varginanti Marijono kelionė į tremtį užsitęsė net iki balandžio 15 d. Jos metu Marijonas slapta vedė dar gimnazijoje pradėto dienoraščio užrašus, kur kasdien pažymėdavo svarbiausius įvykius.

„Aš prakeikiu sovietinę santvarką, kuri suluošino daug mūsų mažos tautos žmonių likimų, bet tikiu, kad raudonajam marui ateis galas. Jį kada nors teis tarptautinis tribunolas, kaip ir fašizmo vadeivas“. Tokį užrašą Marijonas įrašė 1949 m. balandžio 1 d.

Kitą dieną šią mintį tęsė taip: „Nors kelionė gyvulių vagone ir labai visus išvargino, bet mes galutinai užsigrūdinome ir tapome daug tvirtesni, pasiryžę įvairiais būdais ir iki paskutinio kraujo lašo kovoti prieš kraugerius…“.

Kai pagaliau kelionė baigėsi Irkutsko krašto Zalarsko rajono „Pobeditel“ kolūkyje, tremtiniai buvo surinkti į raštinę, kur buvo perskaitytas nuosprendis. O jis buvo gana griežtas. Lagerio komendantas visus perspėjo, kad už bandymą pabėgti bus baudžiami net iki 20 metų kalėjimo ir dar pridėjo, kad čia yra ištremti visam laikui, todėl apie grįžimą į Lietuvą ir kalbos negali būti. Teks paklusti įstatymams ir sąžiningu darbu išpirkti savo kaltę. Jau kitą dieną tremtiniai buvo išvaryti kirsti miško.

Marijonas pas tėvus nebuvo įpratęs taip sunkiai dirbti, todėl pradžioje nepaprastai pavargdavo. Bet greit jaunas organizmas prie sunkumų priprato. O štai tėviškės ilgesys ir draugų netektis vis labiau kamavo.

„Kaip jie ten gyvena?“ Šį klausimą šimtus kartų užduodavo pats sau.

Suprasdamas, kad tik jis gali atnaujinti nutrūkusius ryšius su draugais, Marijonas pradėjo rašyti laiškus. Pradžioje siekdamas išvengti cenzūros, rašė apie kasdieninį gyvenimą, nesigilindamas į politiką. Vėliau laiškų turinys pasidarė sudėtingesnis.

Viename laiške, rašytame K. Cicėnui, Marijonas jau nebesusitvardė ir drąsiai išreiškė savo įsitikinimus: „Sibiras rodo tikrąjį veidą. Neįprastas šaltis, pūgos ir vėjai siaučia jo laukais. Bet ir šiame atšiauriame krašte galima išgirsti lietuvišką šauksmą, ilgesio šauksmą. Bet nėra jėgos, kuri galėtų mus sutramdyti, nes mūsų gyslomis teka protėvių kraujas, šaukiantis keršyti už padarytas skriaudas Tėvynei, kovoti už laisvę, už šviesesnį rytojų. Aš, gyvendamas kartu su jumis, ne viską spėjau padaryti ką buvau nusprendęs. Dabar, būdamas toli nuo gimtojo krašto, kreipiuos į jus ir prašau, kad pradėtą darbą tęstumėt toliau. Aš pasistengsiu nors morališkai jus palaikyti…“

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje