Marijonas nuolat rašė laiškus ne tik K. Cicėnui ir P. Beinoriui, bet ir artimiausiam draugui A. Juodagalviui bei P. Žilėnui.

Mariui, taip draugai laiškuose kreipdavosi į Marijoną, daugiausia laiškų parašė A. Juodagalvis, kuris atvirai dėstydavo mintis apie klasės gyvenimą, taip pat svarbiausius politinio gyvenimo įvykius Lietuvoje. Viename iš laiškų jis teigia: „Mariau, aš tvirtai tikiu, kad pagaliau išauš laisvės rytas. Neamžinas ir mūsų vargas, nors manasis prieš tavąjį tik lašas jūroje. Politinis gyvenimas dabar kaip niekad įtemptas. Diena po dienos laukiame rimtų įvykių: karo ar eilinio vežimo. Žodžiu, gali atsitikti taip, kad mudu susitiksime, jei ne Lietuvoje, tai Sibire. Bet mano gyvenimas gali pasukti ir „žaliųjų“ (partizanų – aut.) keliu. Visko gali būti.

Puikiai tave pažįstu ir žinau, kad tu nepaprastai ištvermingas vyras ir Sibiro kančias iškentėsi. Mes, likę tėviškėje, nesėdim sudėję rankas. Laisvės idėjas platiname kaip išmanydami, daugiausia išvykose su dramos būrelio. Aš, Kazys ir Pranas laikomės tvirtai. Prie mūsų prisijungė Rastenis ir Mačys. Tai ištikimi draugai, ko negalima pasakyti apie Petkelį ir Berlinską. Tiesa, ir su Pranu taip gerai nesugyvenu, kaip anksčiau. Jis pasidarė uždaras. Gal ir nieko blogo. Atvirtai pasikalbu tik su Kaziu…“

K. Cicėnas rašė Marijonui atvirus ir optimizmo persunktus laiškus. Viename iš jų rašoma: „Mariau, tu esi „kietas“ lietuvis ir tau pakaks ištvermės iškentėti iki galo. Tikėk tvirtai, kad mes užbaigsime pradėtą tavo darbą. O kad tau nebūtų liūdna, mudu su Albertu žadame tave aplankyti. Ar tu pritari šiam sumanymui?…“

Ištikimiems Marijono draugams dėl susidariusių aplinkybių nepavyko įgyvendinti užsibrėžto tikslo. Bet tai dar kartą patvirtino, kad bendraklasiai liko ištikimi vienas kitam.

Surinkti KGB archyve dokumentai byloja, kad su Marijonu tremtyje glaudžius santykius palaikė ir dviem metais vyresnis Petras Žilėnas, buvęs SAK narys. Viename laiške rašė: „Marijonai, tavo žodžiai apie dvasinį nuopuolį labai daug man padėjo sėkmingai baigti gimnaziją. Tu rašei, kad baigęs mokslus, galiu tave pamiršti. Šitaip ir negalvok. Bendras skausmas ir geri draugai niekados negali užsimiršti, tuo labiau mūsų bendros svajonės ir darbai…“

Kitą laišką P. Žilėnas parašė tremtiniui jau prasidėjus naujiems mokslo metams: „Tu, Marijonai, net nepatikėsi. Kaip žinai, svajojau tapti lakūnu, bet tapau mokytoju ir mokytojauju netoli tavo gimtinės – Grybėnuose… Kartais per žiūronus žiūriu į tavo gimtojo namo žalią skardos stogą ir nepastebimai susispaudžia rankų pirštai į kumščius, o širdį užvaldo kerštas už tūkstančius mūsų bendraminčių, kaip ir Tu, ištremtų iš gimtųjų lizdų. Tu puikiai supranti prieš ką. Aš žinau, kad tu tiki, jog ateis laikas ir jie mums užmokės už viską. Noriu dar pridurti, kad dėl SAK likimo būk ramus. Aš, Pranas, Kazys ir Albertas dėl tolesnio organizacijos likimo buvome per vasaros atostogas susirinkę ir daug ką aptarėme. Tavo pradėto darbo nežadame užleisti, tik ar suspėsime viską padaryti. Jaučiame, kad mus kažkas persekioja…“

Šios P. Žilėno užuominos pasirodė esančios pranašiškos.